Žiūrint objektyviai, prancūzų „Renault“ ir vokiečių „Mercedes Benz“ „žaidžia“ skirtingose lygose ir neturi jokių, tarpusavyje galinčių konkuruoti modelių. Tikėtina, kad būtent todėl šie du gamintojai nusprendė bendradarbiauti ir taip gimė „Mercedes Benz Citan“. Teoriškai tai – visiškai naujas modelis, praktiškai jame galima atpažinti nemažai motininio modelio „Renault Kangoo“ bruožų.
Visgi „Mercedes Benz“ atstovų teigimu, „Citan“ ir „Kangoo“, nors ir panašūs, yra du visiškai skirtingi modeliai. Vokiečiai sumažino automobilio prošvaisą, sutrumpino spyruokles, sumontavo ergonomiškesnius amortizatorius ir sustiprino skersinio stabilumo stabilizatorius. Taip prancūziškas šaknis turinčio modelio valdymas priartėjo prie vokiškų etalonų.
Beje, turbūt ne vienas yra girdėjęs ir apie tai, kad per vienus pirmųjų „EuroNCAP“ bandymų, „Citan“ uždirbo tik tris saugos žvaigždutes. Laimei į šį akivaizdų trūkumą buvo operatyviai sureaguota ir per antrus savo istorijoje bandymus „Citan“ gavo jau keturias žvaigždutes. Ne pats įspūdingiausias rezultatas, bet kalbant apie komercinį furgoną ne toks jau blogas.
„Citan“ salono apipavidalinimu vokiečiai rūpinosi patys. Šiuo atveju galima išskirti tris galimas „Citan“ versijas – krovininį furgoną, keleivinį – krovininį automobilį ir 7-vietį keleivinį automobiliuką. Pirmųjų dviejų modelių apdaila atrodo liūdniausiai, trečias gali pasigirti kiek „prabangesniu“ salonu, tačiau ir tai net iš tolo neprimena „Mercedes Benz“ modeliams būdingo stiliaus. Net „prabangiausia“ „Citan“ versija tegali turėti klimato kontrolę, tačiau nenumatytas joks didesnis ar mažesnis informacinis ekranėlis. Centrinis ranktūris – daiktadežė, taip pat atskirai užsakoma opcija.
Vienintelis džiaugsmas vairuotojui – nedidelė, oranžinį informacinį ekranėlį turinti magnetola, neturinti valdymo ant vairo (bent jau bandytame modelyje jo nebuvo), tačiau turinti USB išėjimą ir belaidę telefono prijungimo funkciją. Viskas. Kalbant apie bet kurį kitą modelį to gal ir užtektų, tačiau iš „Mercedes Benz“ visada tikiesi daugiau…
Mane apėmė jausmas, kad kurdami „Citan“, vokiečiai nusprendė neišsiskirti iš bendros lengvojo komercinio transporto masės, o visus „Mercedes Benz“ būdingus prabangos ir patogumo elementus gavo naujoji „V klasė“, prie kurios vairo taip pat tikiuosi prisėsti.
Kita vertus, vairuotojo vieta „Citan“ įrengta gana neblogai. Tiesa, bandytame modelyje nebuvo centrinio ranktūrio, tačiau vertinat „vairuotojo darbo vietą“ didelių trūkumų neradau. Automobilyje apstu erdvės, tad jame patogiai įsikurs ne tik vairuotojas ir priekinis keleivis, tačiau ir sėdintys gale. Vairuotojo ir priekinio keleivio sėdynės – tvirtos ir, kas retai pasitaiko komerciniuose modeliuose, užtikrina neblogą šoninį palaikymą. Vairuotojas sėdi aukštai, matomumas tiek į priekį, tiek ir į šonus – geras, bet parkavimo davikliai „Citan“ nesutrukdytų. Aukštai esantis bagažinės durelių stiklas neleidžia matyti, kas vyksta tiesiai už automobilio, tad pratinantis prie „Citan“ dydžių galima nesunkiai gali atsiremti į akmenį ar stulpelį. Parkavimo davikliai galimi, bet tai – papildomai kainuojanti opcija.
Dar vienas dalykas, prie kurio tikrai reiks pratintis rečiau prie „Mercedes Benz“ vairo sėdantiems vairuotojams – šviesų, posūkių ir valytuvų reguliavimo svirtelė. Vokiečiai, būdingu sau stiliumi, visas šias funkcijas sudėjo į vieną, kairėje pusėje esančią, svirtelę, tad iš pradžių gali nepavykti parodyti posūkio ar įjungti valytuvų, nes pirštai patys savaime čiups visai šalia, tik kiek aukščiau esančią pastovaus greičio palaikymo svirtį. Laimei, prie tokio, iš pirmo žvilgsnio kiek neįprasto, svirčių išdėstymo gana greitai priprantama ir tada jis netgi tampa patogus, kadangi visos reikiamos funkcijos yra „po ranka“.
Borto kompiuterio, kurio ekranėlis, tradiciškai, įsikūręs prietaisų skydelio centre, informaciją galima stebėti spaudant dešinėje pusėje sumontuotą mygtuką. Gal ne pats patogiausias sprendimas, bet matyt vokiečiai nusprendė, jog „Citan“ vairuotojai nebus smalsūs ir jiems nerūpės nei vidutinės kuro sąnaudos, nei nuvažiuoti kilometrai. Gerai tik tai, kad mygtukas laisvai pasiekiamas ir jo spaudimas netrukdo vairuoti.
Kaip įprasta komerciniame transporte, virš priekinio stiklo, per visą automobilio plotį, eina lentynėlė popieriams ir kitiems vairuotojo daiktams. Už papildomą kainą analogišką lentynėlę galima užsakyti ir antros eilės keleiviams. Beje, taip pat už papildomą kainą, bet gale, po keleivių kojomis, gali būti įrengtas ir slapta dėtuvė brangesniems daiktams.
Nors automobilyje apstu lentynėlių ir stalčiukų, bet dėl specifinės stovėjimo stabdžio rankenos formos, mėgautis kava kelionės metu galės tik arba priekinis keleivis, arba vairuotojas. Nors centrinėje dalyje numatytos dvi vietos – laikikliai, realiai galima pasinaudoti tik vienu, nes kitą užgožia stovėjimo stabdžio rankena. Į pirmąjį laikiklį puoduką nepatogu statyti net rankenai esant pakeltai, o kai ji nuleista, apie tai išvis galima pamiršti…
Kaip jau minėjau, „Citan“ – erdvus automobilis. Antroje sėdynių eilėje vietos laisvai užtenka trims suaugusiems žmonėms. Deja, bazinė versija turi tik vienas keleivių dureles, tad galvojant apie „Citan“ kaip apie šeimos automobilį (tam jis puikiai tinka), vertėtų užsisakyti ir antras dureles. Visiems bus daug patogiau.
Taip pat galima pagalvoti apie firminius „Mercedes“ „ragus“. Bazinė versija turi jiems numatytą vietą, o patys ragai kartu atlieka ir skersinių funkcija, tad vienu pirkimu nušaunami du zuikiai. Nors tai nebūtina, nes 5-vietis variantas turi ganėtinai talpią bagažinę, o tvarkingai dirbantis ir ekonomiškas dyzelis taip ir kviečia leistis į kokią nors tolimą kelionę.
Bandytame modelyje buvo 1,5 l 90 AG variklis ir 5 pavarų MPD. Ne pats galingiausias iš siūlomų variklių, tad dinamikos stebuklų tikėtis nereikia, bet manevrams ir smagiam važiavimui mieste „Citan“ jo visiškai užtenka. Nežinau kaip elgtųsi pilnai pakrautas automobilis, bet važiuojant trise „Citan“ tarsi nejučia, nemažindamas greičio, labai smagiai įveikė ganėtinai statų ir ilgą kalną, pakeliui nesunkiai aplenkdamas keleivinį autobusą. Kuro sąnaudos? Po trijų važinėjimo po miestą dienų borto kompiuteris rodė 5,4 l/100 km., tad akivaizdu, kad užmiestyje jos būtų mažesnės ir su vienu baku laisvai būtų galima porą kartų nulėkti į pajūrį bei grįžti. Kuo ne šeimyninis automobilis?
Važinėjantis po miestą teko pasipratinti prie „Citan“ stabdžių, kurie veikė net labai patikimai – staigiau supūstelėjus paminą automobilis sustodavo tarsi įbestas. Panašu, kad tokiu atveju suveikdavo avarinio stabdymo funkcija, nes, vertindama paspaudimo jėgą, elektronika nuspręsdavo, kad aš paminą paspaudžiau netinkamai.
Maloniai nuteikė ir vokiška pakaba, kuri beveik nejuntamai įveikdavo „gulinčius policininkus“ ir saugojo keleivius nuo nemalonių pojūčių išmaltuose žvyrkeliuose. Pastarasis faktas turėtų sudominti mūsų sodininkus ir gyvenančius soduose, nes po pavasarinių orų permainų dažnas sodo keliukas tampa tikru išbandymu automobiliui. Ir tada supranti, kad gerai turėti automobilį, kuris tuos išbandymus nesunkiai įveikia. Tarkim tokį, kaip „Mercedes Benz Citant“.
Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus
