Arūnas Gelažninkas yra gerai žinomas Lietuvos motociklų bendruomenėje – jis yra daugkartinis šalies motokroso bei enduro čempionas.
Metai po metų jis plaukė pasroviui, vis pagalvodamas, kad būtų smagu kada nors išbandyti jėgas Dakaro ralyje – juk tai yra visų enduro vairuotojų svajonė. Tačiau konkrečių žingsnių to link jis nedarė iki pernai, kol vienas draugas paklausė – „Tai ar nori važiuoti į Dakarą?“
Ilgai negalvojęs A. Gelažninkas atsakė „Taip“ ir tuomet prasidėjo – pasiruošimas, dalyvavimas papildomose varžybose, navigacijos užduotys, finansų rinkimas ir daugybė kitų niuansų. Kaip sekėsi šias užduotis atlikti, pasibaigus Lietuvos motociklų sporto čempionatams A. Gelažninko paklausė #iGo2Dakar projekto komanda.
– Labas, Arūnai. Smagu, kad turime dar vieną šviežią veidą Dakare. Kaip pačiam atėjo ši idėja, kad jau laikas Dakare startuoti?
– Idėją pradėjo stumti mano draugai, ne aš pats. Automobilių vairuotojų dėka Dakaro ralis pradėjo populiarėti ir manęs vis kas nors paklausdavo – kada tu pradėsi važiuoti. Aš pagalvodavau, kad būtų smagu, bet jokių žingsnių nedariau. Vėliau pradėjau važiuoti enduro, o kiekvieno enduristo svajonė yra Dakaras – juk tai yra šio sporto viršūnė. Prieš metus su draugu Andriumi sėdėjome, šnekučiavomės ir jis paklausė – nori važiuoti į Dakarą? Man iš tikro norėjosi patirti kažką naujo, tad atsakiau – „Noriu“. Jis sako, padėsiu tau ieškant rėmėjų ir panašiai, tad darom.
Norint gauti leidimą startuoti Dakare, reikia dalyvauti keliose didesnėse enduro varžybose. Todėl pavasarį skubėdami užsiregistravom ir važiavom „Merzouga rally“ Maroke. Jaučiau, kad važiuoju į nežinią – po žiemos tik kelis kartus ant motociklo buvau atsisėdęs, tačiau pavyko viskas neblogai ir ten iškovojau teisę važiuoti Dakare.
– Koks pojūtis važiuoti tokio lygio varžybose?
– Peržiūrėjau ankstesnių metų dalyvių sąrašus ir pasidarė aišku, kad to ralio nelaimėsiu – ten labai daug stiprių sportininkų, Dakare užėmusių aukštas vietas. Tačiau greičiausiųjų dešimtuką pasiekti įmanoma.
Kai likus kelioms savaitėms iki ralio pradžios organizatoriai paviešino dalyvių sąrašą, nustebau – ten buvo visa Dakaro grietinėlė. Tačiau tai neišgąsdino, nes jie tokie pat žmonės – anksčiau ar vėliau reikės su jais važiuoti. Buvo netgi labai naudinga, nes pamatėm, kaip dirba jie patys, kaip funkcionuoja komandos.
Motokrose varžybose esu matęs, kaip atrodo gamyklinės komandos, tačiau ralyje aš – naujokas, dedu pirmuosius žingsnius tobulėdamas. Su keliais sportininkais pasikalbėjęs sužinojau naujų dalykų.
– Kaip sekėsi naviguoti? Kaip ruošeisi, kas mokė skaityti kelio knygą?
– Dakare daug lemia gebėjimas naviguoti. „Merzouga rally“ tam ir buvo skirtas – norėjom pamatyti, kaip reikia naviguoti, kaip kopos atrodo, kaip motociklas į jas reaguoja. Pirmos kelio dienos buvo kažkas tokio – aš supratau, ką kelio knyga nori parodyti ir kokie yra ženklai, tačiau juos atpažinti važiuojant yra gerokai sunkiau. Trys kumščio dydžio akmenukai kelio knygoje pažymėti kaip dideli akmenys ir suprask juos kaip nori. Pradžioje pasitikėdavau kitais varžovais, sekdavau juos ir nejaučiau, kad kažką išmokau.
„Balkan Offroad Rallye“ buvo naudingesnis. Daugelį dienų buvau greičiausias ir startuodavau pirmas, tad turėdavau naviguoti pats. Pirmomis dienomis dariau klaidas, vis bandydavau nuskubėti kažkur, tačiau po to sekėsi vis geriau. Manau, bendras rezultatas neblogas – dabar esu pasiruošęs kur kas geriau nei pavasarį.
– Kai kurie dalyviai specialiai nevažiuoja pirmi, nes kitų pėdsakais sekti lengviau. Ar pats taip darei?
– „Merzouga“ ralyje tai pasiteisino, ypač smėlynuose. Tačiau pėdsakai ne visada teisingi būna – kartais važiuoji ir matai, kad jau porą punktų praleidi, tada tenka apsisukti ir jų ieškoti pačiam. Negali vien pėdsakais pasitikėti.
Balkanų ralyje daug akmenuotų vietovių, dulkių, pėdsakų ten praktiškai nebuvo.
– Daugiau naviguoti tekdavo pagal orientyrus?
– Taip. Daugiausia visokie keliukai buvo, laukuose ir kalnuose. Keliai nebuvo uždaryti, nes eismo ten praktiškai nėra, tačiaur kartais sutikdavome mašinas, tad pasitaikydavo įvairių situacijų. Vietiniai žmonės ten gyveno savo gyvenimą.
Dakare pirmais metais nebūsi lyderiu, tad apie tai, kad būsi pirmas ir reikės kažką praleidinėti, galvoti nereikia.
– Tad pirmi metai – tik apsižvalgymui?
– Dakare lygis labai aukštas – čia susirenka visi buvę enduro, motokroso ir kitų šakų čempionai. Pirmais metais neįmanoma parodyti aukšto rezultato – aš neturiu tokios patirties, esu dalyvavęs tik keliuose raliuose. Mano tikslas ne tik pravažiuoti, bet ir užimti kuo geresnę vietą, tačiau aukščiau bambos neiššoksiu.
– Ar šiemet dar numatytos treniruotės?
– Varžybų, kuriose reikėtų naviguoti, šiemet nebeturėsiu. Liko mažiau nei mėnuo iki motociklo atidavimo, per šį laikotarpį reikia jį pilnai paruošti, kažkiek išbandyti vietoje. Navigavimo įgūdžių daugiau patobulinti nepavyks.
– Su kokiu motociklu startuosi?
– Kol kas važiuoju su savo treniruočių motociklu KTM, o skirtą Dakaro raliui parodysiu vėliau.
