Automobilio bandymas – įdomus užsiėmimas, tačiau vienu metu vienas vairuotojas gali sėdėti tik prie vieno automobilio vairo. To užtenka norint pažintį konkretų modelį, tačiau vėliau, bandant jį lyginti su kitais to paties segmento atstovais, kai kurios detalės gali prasprūsti pro akis. Norėdami to išvengti, kartu su kolega Vidmantu Užusieniu iš „Lietuvos žinių“ nusprendėme iškart išbandyti du to paties segmento modelius. Automobilių salonas „Fakto Auto“ bandymams davė du kompaktiškus C segmento modelius – „Nissan Pulsar“ ir „Hyundai i30 CW“.
„Hyundai i30“ mūsų vairuotojams pažįstamas geriau negu jo „konkurentas“. Rinkoje pirmoji „i30“ karta pasirodė dar 2007 m ir buvo gaminama iki 2011 m. Šiuo metu pirkėjams siūloma antros kartos „i30“ versija, tiek senesnė, tiek ir modernizuota.
„Nissan Pulsar“ – C segmento naujokas, debiutavęs tik 2014 m, tačiau jau sulaukęs nemažo susidomėjimo. „Nissan“ tikisi, kad „Pulsar“ leis sutvirtinti koncerno pozicijas tarp kompaktinių automobilių, nes kitas „Nissan“ modelis šiame segmente – elektromobilis „Leaf“ – lietuviams vis dar yra labiau egzotika, negu kasdienio naudojimo transporto priemonė.
Bandytas „i30“ turėjo 6 pavarų mechaninę pavarų dėžė ir 1,6 l 133 AG benzininį variklį. „Pulsar“ – automatinę pavarų dėžę ir 1,2 l 114 AG variklį.
Visgi nereiktų per daug susikoncentruoti ties šiais skaičiais, nes tiek vienas tiek kitas automobilis, pirkėjui pageidaujant, gali turėti ir benzininį, ir dyzelinį variklius, kurie gali būti derinami tiek su MPD, tiek su APD, o konkretaus automobilio kuro sąnaudas, dažniausiai, lems ne tik variklio galia ar pavarų dėžės tipas, o konkretaus vairuotojo vairavimo stilius.
Būtent taip ir atsitiko šiuo atveju – automobilius su kolega bandėme tiek pakaitomis, tiek važinėjome atskirai.
Po poros dienų, mišriu režimu „Pulsar“ kuro sąnaudos buvo 5,3 l /100 km, „i30“ – 7,6 l/ 100 km. Skirtumas ganėtinai ženklus.
Asmeniškai man „Pulsar“ variklis patiko labiau. Jis dirbo tyliau ir buvo „linksmesnis“, lyginant su „i30“ agregatu.
Automobilio išvaizda – visada daugiausia ginčų sukeliantis klausimas. Visgi tiek „Pulsar“, tiek ir „i30“ atrodo patraukliai, kiekvienas traukia savitumu – „Pulsar“ dizainas labiau iššaukiantis,
„i30“ formos – klasikinės. Ypatingai ryškių akcentų automobiliai neturi, tačiau gatvėje juos atpažinti ganėtinai paprasta.
Kadangi bandytas „i30“ buvo universalas, jis buvo kiek ilgesnis už savo konkurentą – 4 485 mm prieš 4 387 mm ir turėjo gerokai erdvesnę bagažinę (528 l prieš 385 l).
Dar vienas „i30“ pliusas tame, kad bagažinės dugnas su nuleistomis galinių sėdynių nugarėlėmis sudarė lygų paviršių. Papildomų salono transformavimo galimybių suteikė ir pasikeliančios galinių sėdynių sėdimos dalys.
„Pulsar“ bagažinė buvo mažesnė, nulenkus sėdynės nugarėlę susidarydavo nemažas kalniukas.
Dar viena įdomi detalė – „i30“ dviguba galinė sėdynė buvo vairuotojo pusėje, „Pulsar“ – priekinio keleivio, tad nors „i30“ ir turi didesnę bagažinę, ilgus daiktus ir dar du keleivius patogiau būtų vežti su „Pulsar“. Juolab, kad „Pulsar“ salone, kaip nebūtų keista, vietos keleiviams palikta daugiau. Nestandartinio sudėjimo kolegai patogiai įsikūrus prie automobilio vairo, aš laisvai tilpau už jo – erdvės užteko tiek kojoms, tiek ir virš galvos. „i30“ keleivių patogumas buvo paaukotas bagažinės erdvei.
Kita vertus, esant reikalui, „i30 CW“ bagažinėje galima puikiausiai išsimiegoti, o „Pulsar“ tam trukdys nelygios grindys.
Pradžiugino abiejų automobilių vairuotojo vietos.
Jos buvo ganėtinai patogios, funkcionalios, sėdynės užtikrino neblogą šoninį palaikymą.
Ypač maloniai nuteikė tai, kad abejuose modeliuose centriniai ranktūriai daiktadežės turėjo stumdomą viršų.
Nepatogūs ranktūriai – dažna C segmento ir mažesnių modelių problema, tačiau tiek „Hyundai“, tiek „Nissan“ šį klausimą išsprendė.
„i30“ papildomi mygtukai – vairo šildymas, „ESP“ išjungimas ir t.t, buvo iškelti ganėtinai aukštai ir lengvai pasiekiami.
„Pulsar“, toje vietoje, ant priekinio panelio buvo… spidometro apšvietimo reguliavimas, o tokie mygtukai kaip „Eco“ ar „ESP“ išjungimas buvo sumontuoti per žemai – sėdint juos užstojo dešinė koja ir ieškoti norimos funkcijos tekdavo apgraibomis.
„Hyundai i30“ pliusas tame, kad modelis turėjo šildomą vairą. „Nissan Pulsar“ šildomo vairo negali turėti net už papildomą mokestį. Nenumatyta.
Kaip ir nenumatytos skydeliuose nuo saulės esančių veidrodėlių apšvietimo lemputės. Jų nėra ir, bent jau artimiausiu metu, nebus. Kiek trumpoki pasirodė ir patys „Pulsar“ skydeliai – jeigu iš priekio nuo saulės jie dar saugojo, tai prieš šoninę saulę buvo visiškai bejėgiai.
„Hyundai i30“ šioje vietoje taip pat lenkia konkurentą.
Modelyje yra sumontuotas veidrodėlių apšvietimas, skydeliai nuo saulės ilgesni ir geriau saugo.
Kiek nustebino automobilių multimedinės sistemos. „Pulsar“ maloniai, „i30“ – nelabai. „Pulsar“ turėjo „NissanConnect“5,8 colių liečiamą ekraną, galinio vaizdo kamerą,
DAB („Digital Audio Broadcast“).
Tiesa, jo nėra bazinėje sąrangoje, tačiau yra aukštesnėse versijose. „i30“ turėjo… tą patį, jau ne kartą matytą, nedidelį mėlynai šviečianti ekranėlį ir ribotą funkcijų pasirinkimą.
Ir tai – ne bazinėje versijoje.
Pasak „Hyundai“ atstovų, kol kas, net ir už papildomą kainą didesnio ir modernesnio ekrano užsisakyti negalima, tačiau šis klausimas dabar yra sprendžiamas.
Abu automobiliai turėjo prietaisų skydelio centre įmontuotus informacinius, spalvotus ir aiškiai matomus ekranėlius.
„Pulsar“ „elektroninės smegenys“ siūlė didesnį pasirinkimą, jų valdymą tiek aš, tiek kolega perpratome intuityviai.
„i30“ borto kompiuterio valdymo teko paieškoti tarp gausybės ant vairo įtaisytų mygtukų.
Važiuojant abu automobiliai elgėsi tvarkingai – puikiai klausė vairo, laiku reaguodavo į stabdžių paspaudimus. Abu automobiliai neblogai įveikdavo posūkius, posvyriai buvo minimalūs, kelyje tiek vieno, tiek kito „gaudyti“ taip pat nereikėjo.
Kita vertus, įdomu būtų pabandyti tuos pačius modelius žiemą, kai vairavimo sąlygos bus toli gražu ne idealios. Žiemos keliai mėgsta pateikti savų staigmenų.
„Pulsar“ buvo malonesnis gerame kelyje, „i30“ geriau tvarkėsi su duobėtais žvyrkeliais. Nors pastarasis modelis turėjo tris galimus važiavimo režimus – normalų, patogų ir sportinį, esminio skirtumo tarp jų nepajutau.
Nebent skirtumu galima vadinti tai, kad įjungus režimą „Sport“ variklis pradėjo garsiau dirbti, tačiau dinaminės charakteristikos ženkliai nepagerėjo.
Kiek didesnis skirtumas buvo važiuojant su „Pulsar“ įjungus ir išjungus „Eco“ režimą. „Eco“, jeigu tikėsime borto kompiuteriu, leido gerokai sumažinti degalų vartojimą, išjungus režimą, automobilis tapdavo guvesnis ir staigesnis.
Apibendrinant galima pasakyti, kad nors ir priklauso tam pačiam segmentui, rinkoje „Pulsar“ ir „i30 CW“ nėra tokie jau aršūs konkurentai. „Pulsar“ yra ryškesnis ir labiau pastebimas, turi erdvesnį saloną, modernesnę multimedinę sistemą, tačiau mažesnę bagažinę ir nelygiai nusilenkiančias sėdynių nugarėles.
„i30“, nors kainuoja kiek brangiau ir, kol kas, negali pasigirti liečiamu arba bent jau tinkamo dydžio ekranėliu, turi kroviniams pervežti puikiai tinkančią bagažinę su papildomais skyreliais.
Manyčiau, kad mūsų rinkoje kiekvienas automobilis turės savo „tikslinę auditoriją“, kuri gerokai. Tie vairuotojai, kuriems pagrindinis rodiklis bus automobilio keliamoji galia, rinksis „Hyundai i30CW“. Tie, kuriems automobilis bus reikalingas tik kelionėms į darbą arba išvykoms neapsikraunant daiktais, žvalgysis į kiek pigesnio „Pulsar“ pusę.
