Buvo laikas, kai ieškodamas automobilio sau žmogus net pagalvojęs nebūtų apie komercinį furgoniuką. Ilgą laiką tai buvo jokio džiaugsmo neteikiantys, išimtinai „darbiniai arkliukai“. Tą patį galima pasakyti ir apie pirmąsias dvi Citroen Berlingo kartas.

Pokyčiai, apėmę visą segmentą

Visgi šiandien situacija yra visiškai kitokia ir naujoji, trečioji karta, verčia radikaliai pakeisti požiūrį ir atsisakyti ankstesnių nuostatų komercinio transporto atžvilgiu. Dar daugiau, šio segmento atstovus drąsiai galima lyginti su staiga išpopuliarėjusiais SUV modeliais. Anksčiau kai žmonės ieškojo aukštesnio automobilio, variantų nebuvo daug. Šiandien tie patys komerciniai furgonai, dažniausiai, turi nemažą prošvaisą ir gausybę kitų privalumų, kuriais negali pasigirti tie patys SUV. Išimtis būtų nebent visus keturis varančius ratus turinčios versijos, tačiau tokių rinkoje nėra tiek jau daug, tad SUV ir komercinių furgoniukų pravažumas yra maždaug vienodas, o tokie rodikliai kaip kaina ar vidinė erdvė akivaizdžiai yra pastarųjų pusėje.

Diskutuoti – kodėl įvyko šis perversmas – būtų galima ilgai, tačiau faktas lieka faktu – komercinis furgoniukas šiandien nebėra vien „darbo priemonė“. Tai – pilnavertis, universalus šeimos ar išvykų į gamtas mėgėjų transportas, kuris, žmonėms atsisakius senųjų stereotipų, gali tapti rimtu priekiniais ratais varomų SUV konkurentu.

Turbūt todėl Citroen Berlingo, be nemažo konkurentų kiekio, turi ir tris „giminaičius“, papuoštus Opel, Toyota ir Peugeot ženkliukais, tačiau reikia pripažinti, kad iš „pusbrolių“ ketverto Citroen yra ryškiausias. Ir, jeigu tikėsime aprašymais, siūlantis turtingiausią sąrangą.

Kaip ir kiti naujausi Citroen modeliai, Berlingo gavo įdomią, savitą priekinę optiką – viršutiniai žibintai atsakingi už posūkius ir gabaritines šviesas, apatiniai – už tolimąsias ir artimąsias. Ir pati priekinė dalis, jeigu žiūrėti iš toliau, labai primena kitą gamintojo modelį – krosouverį C3 Aircross, tad netgi išvaizda komercinis transportas gali konkuruoti su SUV. Žvelgiant iš galo, automobilis įgavo prekių ženklui būdingus bruožus – galiniai stiklai ir vertikalūs žibintai leidžia neklystant nuspėti ne tik prekių ženklą, bet ir modelį.

Kalbant apie erdves, bandytas Berlingo buvo 4,4 m ilgio ir paskaičiuotas 5 žmonėms, nors, esant reikalui, galima įsigyti ir ilgesnę versiją. Ratų bazė nuo ankstesnės 2 728 mm buvo padidinta iki 2 780 mm., plotis – nuo 1 810 iki 1 850 mm, aukštis – nuo 1 801 iki 1 810 mm. Automobilio prošvaisa „išaugo“ iki 160 mm. Kelionei į sodą užteks?

Nors erdvės automobilyje užtenka, bandyta versija turėjo ir gamyklinius „ragus“, gerokai padidinančius „keliamąją galią“.

Kadangi dažnokai susiduriu su komerciniu transportu, būčiau linkęs pasiginčyti ar į viršų atsidarantis sunkus bagažinės dangtis tikrai yra geriausias sprendimas. Na taip, tai leidžia turėti atskirai atveriamą galinį langą, tačiau, mano nuomone, į šonus atsidarančios durelės būtų patogiau. Arba galinės, kad ir už papildomą kainą, galėtų būti elektrinėmis. Juk jeigu aukštesnės sąrangos versijos jau turi elektra valdomus galinius langus, kas šiame segmente yra savotiška revoliucija, tai kodėl elektros neatvedus ir iki bagažinės?

Detalės, detalės…

Citroen Berlingo džiugina ne tik eksterjeru, bet ir interjeru, kuriame panaudota nemažai kituose koncerno modeliuose sutinkamų sprendimų. Sėdynės ir durelės išmuštos firminiu pilku audiniu, kuris, gamintojų teigimu, yra ne tik tvirtas, bet ir lengvai prižiūrimas.

Priekinės sėdynės turi labai ilgose kelionėse praverčiančius ranktūrius. Antros eilės keleiviai, nors bandytoje versijoje papildomų privalumų neturėjo (jie užsakomi atskirai) galėjo mėgautis erdve, pasinaudoti prie priekinių sėdynių nugarėlių pritvirtintais staliukais ar grožėtis vaizdais pro stiklinį stogą. Netgi antros eilės langai, kaip jau minėjau, buvo elektriniai, o nuo įkyrios saulės buvo galima pasislėpti pakėlus firmines, durelėse įmontuotas užuolaidėles. Ir kuo ne šeimyninis išvykų automobilis?

O kur dar lentynos, lentynėlės ir kitos vietos, pasidėti smulkiems daiktams? Vien ko verta virš bagažinės sumontuota, uždaroma „antresolė“, kurioje galima paslėpti tai, ko nesinori palikti „po akimis“. Beje, nepaisant to, kad furgonas išėjo labai šeimyninis, bagažinei taip pat buvo skirta nemažai dėmesio. Penkiavietėje versijoje jos talpa – 983 litrai, nes atsarginis ratas, kaip čia įprasta, sumontuotas ant dugno iš lauko. Sulanksčius atskirai nusilenkiančias ir lygų paviršių su grindimis sudarančias antros eilės sėdynes, tūris išauga iki 2 126 litro, o nulenkus priekinio keleivio sėdynę gaunamas įspūdingas 2,5 m ilgio krovinių „skyrius“.

Vairuotojo „darbo vieta“ taip pat nusipelno pagyrų, nors kai kurios detalės galėtų būti patobulintos. Tarkim prietaisų skydelio bloko apačioje sumontuoti mygtukai tikrai retai bus spaudomi, tad būtų praktiškiau jų iš viso atsisakyti ar perkelti, tarkim, ant vairo. Taip pat būtų galima pagalvoti apie dar vieną kitą USB jungtį, nes kai visame automobilyje jos tik dvi – viena 8 colių lietimui jautraus ekrano apačioje, kita – paslėpta giliai daiktadežėje – šių laikų automobiliui tai kiek mažoka.

Klausimų kelia ir pats ekranas. Žinoma, jis funkcionalus ir patogus, tačiau vaizdas toks, kad gamintojas, nusprendęs, jog Berlingo jo reikia, nesugalvojo kaip jį dailiai įkomponuoti, tai tiesiog ėmė ir „prilipdė“ ten, kur buvo vietos. Visgi, tikėtina, šis klausimas, su kuriuo buvo susidūrę ir kiti prekių ženklai, netrukus bus išspręstas. Juolab, kad ekranas ne tik džiugina navigaciniais sugebėjimais, bet ir pateikia aiškų vaizdą automobiliui judant atbuline eiga. Kaip ne kartą sakiau, komerciniam transportui su aukštomis galinėmis durelėmis tokia funkcija yra pravarti.

Leidžiamės į kelią

Bandytas modelis turėjo dyzelinį 1,6 l 100 AG agregatą, veikusį poroje su 5 pavarų MPD. Kombinacija nėra bloga, tačiau norintys dar labiau mėgautis važiavimu, galėtų rinktis versiją su 1,5 l 130 AG varikliuku, veikiančiu poroje su 8 pavarų APD.

Versija su 1,6 varikliu nėra pati greičiausia, tačiau automobilis puikiai „traukia“ esant žemoms apsukoms, užtikrina patogų važiavimą ir pasižymi nedidelėmis degalų sąnaudomis. Ir juk būtent to tikimasi iš šeimyninio automobilio. Tad nelakstant režimu „gazas – dugnas“ nei vargins variklio keliamas triukšmas, kurs tampa ypač aiškus, kai greitis perkopia 110 km/val. ribą, nei gąsdins degalų suvartojimas. Po ramių poros dienų kelionių automobilio borto kompiuteris rodė, kad 100 km kelio reikėjo 4,8 l dyzelino. Važiuojant tokiu režimu, vieno pilno bako užtenka maždaug 1 000 km. Sakykit ką norit, tačiau norint, kad „žaliosios technologijos“ pakeistų dyzelius, dar teks nemažai padirbėti.

Galinės pakabos modulis „pasiskolintas“ iš ankstesnės kartos Berlingo, tačiau priekinė dalis ir likusi pakaba – naujos kartos atstovai, užtikrinantys, kad kelyje automobilis bus dar stabilesnis. Prie to prisideda ir nemažai elektroninių pagalbininkų, įskaitant ir apie gresiantį susidūrimą perspėjančią sistemą. Deja vienas jų – juostų stebėjimo sistema – dar kartą nuvylė. Kol laikai vairą ji padeda išlaikyti automobilį savo eilėje, tačiau ilgesniam laikui vairą paleidus, po kelių perspėjimų sistema… išsijungia. Vėl kyla klausimas – o kuo tai baigsis, jeigu vairuotojui tikrai pasidarys bloga ir jis nebegalės pats valdyti transporto priemonės?

Tikiuosi, kad gamintojas šį momentą įvertins, nes daugiau nelabai ir yra prie ko prikibti. Naujasis Citroen Berlingo tai jau ne tas, pilkas, „darbinis arkliukas“. Tai – modernus, patogus, erdvus naujos kartos automobilis, kuris ne tik išsaugojo furgono privalumus, bet ir įgijo daugybę naujų, jo konkurentabilumą didinančių, savybių, leidžiančių pretenduoti net ir į ligšiolinius gretimų segmentų pirkėjus.

Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus