Per pastaruosius 10 metų aplankiau ne vieną, Lietuvoje vykstantį baikerių ar motociklininkų (čia kaip kam labiau patinka) festivalį, renginį, koncertą šventę.
Pastarieji, organizuojami visais metų laikais, skiriasi savo idėja, formatu, ir tikslu. Vienų tikslas – surinkti lėšų vaikams ar nuketėjusiems kelyje, kitų – po ilgesnės pertraukos suburti bendraminčius, trečių – neleisti motociklams rūdyti garaže ilgais žiemos mėnesiais, ketvirtų – surengti muzikos ir grožio šou.
Ką bendro tarptautinis baikerių paplūdimio ir muzikos festivalis „Beach bike fest“ turi su motociklizmu, išskyrus pavadinimą ir tai, kad jame apsilanko nemažai dviračių transporto priemonių vairuotojų, sunku pasakyti. Taip pat nelabai aiškus ir šio festivalio tikslas, tačiau, čia turbūt yra būtent tas atvejis, kai nereikia ieškoti „sliekų ant asfalto“, o tiesiog pasidžiaugti, kad tai vyksta.
Lietuvos pajūris, į kurį kiti metų metus neprisiruoštų atvykti, papildoma galimybė apie save priminti Šventajai – žavingam, bet rečiau lankomam kurortiniam miesteliui ir puiki proga, jei tik leidžia oras, kelias dienas atitrūkti nuo kasdienybės reikalų ir rūpesčių ir tiesiog pasiausti. Su bendraminčiais, su šeima, ar netgi vienam – renginio formatas ir erdvė palieka didžiulę pasirinkimo laisvę kiekvienam atvykusiam.
Tai, kad jis vyksta faktiškai Šventosios centre ir yra visiškai nemokamas, papildomai į renginio erdvę pritraukia ir šiame ramiame kurorte atostogaujančius poilsiautojus. Kiek teko pastebėti, šia švente ypatingai džiaugiasi mažieji – jiems tai ne tik proga eilinį kartą pasidžiaugti gyvenimu (ką mes, suaugusieji, kartais pamirštame), bet ir iš arčiau pažiūrėti į tuos, kartais keistai ar net bauginančiai atrodančius dėdes ir tetas, pačiupinėti ar net pasėdėti ant įspūdingų, perdarytų ir patobulintų, motociklų.
Nors, reiktų pasakyti, kad ir mažųjų tėveliams taip pat buvo kur paganyti akis. Ką traukė motociklai, ką – prekybinės erdvės, ką – muzika, kurios renginyje, kiek teko matyti ir stebėti programą, tikrai netrūko, ką – merginų pasirodymai. Tuo, beje, norisi pasidžiaugti ir pasvajoti, kad po ne kuriuos Lietuvos miestus jau siaučiančios keistokų paradų idėjos šio mažo ir jaukaus Lietuvos kampelio dar ilgai ilgai nepasieks.
Šiemet renginyje, į kurį, prisipažinsiu, vis neprisiruošdavau atlėkti, irgi praleidau tik vieną dieną. Visgi tai, ką pamačiau ir išgirdau, verčia pamąstyti, jog kitais metais, palankiai susiklosčius aplinkybėms, reiktų atlėkti bent jau visam savaitgaliui. Ir ne todėl, kad jis nemokamas ar todėl, kad pasirodo nemažai grupių. Ir gal net ne todėl, jog jis vyksta Šventojoje – miestelyje, su kuriuo man asmeniškai siejasi jaunystės vasaros ir nemažai gražių prisiminimų.
Tikėtina, labiau traukia tai, kad šis renginys, jeigu tik nepasikeis, yra „kitoks“. Su programa, bet be kažkokių aiškių ribų ar rėmų, be politikos, be gilių idėjų (bent jau aš jų nepastebėjau). Tiesiog proga smagiai arba ramiai (čia kaip kam labiau patinka) praleisti laiką, bent kelioms dienoms nustoti skubėti, pasiklausyti muzikos, pabendrauti su pažįstamais, vakare palydėti saulę, pasimėgauti jūros ošimu ir gulti klausantis pušų šnarėjimo… Tokios paprastos, labai daug duodančius, tačiau mūsų gyvenime vis dažniau pamirštamos, smulkmenos…