Trečiadienį Lietuvos techninių sporto šakų federacijų vadovai dalyvavo bendrame Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos posėdyje. Su seimūnais nuotoliniu būdu bendravo Lietuvos motociklų, automobilių, motorlaivių, vandens motociklų sporto federacijų ir Lietuvos aeroklubo (vienija 9 federacijas) atstovai. Techninių sporto šakų federacijų atstovai pateikė siūlymus, kaip reikėtų keisti Sporto įstatymą ir kitus norminius aktus, kenkiančius techninėmis sporto šakoms dėl jų specifikos. Tokie siūlomi pakeitimai valdžiai jau buvo teikti 2018 ir 2019 m., o prašymas susitikti Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijai buvo išsiųstas dar 2020 m. vasario mėnesį. Tačiau pokalbis įvyko tik po metų.
Svarbiausias klausimas, kurį kėlė techninių sporto šakų atstovai – neproporcingas šių (iš viso 28) sporto šakų finansavimas, lyginant su olimpinėmis ir strateginėmis. Techninių sporto šakų federacijų finansavimas labai smarkiai atsilieka nuo olimpinių/strateginių vidurkio. Pavyzdžiui, Lietuvos motociklų sporto federacija (LMSF) iš valstybės biudžeto gauna 25 tūkst. Eur, Lietuvos automobilių sporto federacija (LASF) – 55 tūkst. Eur., kai vienos olimpinės/strateginės sporto federacijos finansavimo vidurkis siekia 137 181 Eur. Tokia finansinė praraja ir neadekvatūs skirtumai atsiranda dėl taikomų neadekvačių veiklos vertinimo principų.
Ne visi medaliai įvertinami vienodomis premijomis
Lietuvos motociklų sporto federacijos prezidentas Robertas Benediktavičius posėdyje ilgai vardijo techninių sporto šakų atletus, atstovaujančius Lietuvai aukščiausiame lygmenyje – pasaulio ir Europos čempionatuose, Dakaro ralyje. Tai – Tomas Gurkšnys – 2020 m. Europos vandens motociklų čempionas, Audrius Rastenis – 2018 m. pasaulio aviamodelių sporto čempionas, vandens formulių (F2) Europos čempionas ir Pasaulio vicečempionas (2020 m.) Edgaras Riabko, Europos ralio kroso čempionas (2018 m.) Rokas Baciuška, Pasaulio motokroso čempionato etapų 2020 m. prizininkas Arminas Jasikonis, Dakaro ralio „vienišių“ klasės nugalėtojas Arūnas Gelažninkas, Dakaro etapo laimėtojas Vaidotas Žala, geriausio rezultato (iš visų Baltijos valstybių) Dakare laimėtojas Benediktas Vanagas, Pasaulio kartingų čempionate bronzą laimėjęs Kajus Šikšnelis, taip pat Pasaulio jaunimo sklandymo čempionate sužibėję Ignas Bitinaitis (2 vieta) ir Joris Vainius (3 vieta).
Tačiau, kaip pastebėjo kalbėję techninių sporto šakų federacijų atstvai, pagal dabartinę techninių sporto šakų finansavimo tvarką, kurios, skirtingai, nei olimpinės, laikomos ne tokiomis svarbiomis, net ir įvykus stebuklui, pavyzdžiui lietuviui laimėjus „Formulės 1“, MOTO GP ar pasaulio ralio (WRC) čempionatą, jis gautų ne premiją, ne stipendiją, o ministro gertuvę ir Lietuvos trispalvę ir niekaip nepaskatintų federacijos finansavimo. Tai ar Lietuva, esant tokiai tvarkai, gali išsiugdyti savo Lewisą Hamiltoną, Valentino Rossi ar Carlosą Sainzą, remdami juos gertuvėmis?
R.Benediktavičius paskaičiavo, kad Lietuvos motociklų sporto federacija, kuri šuo metu gauna 25 tūkst. Eur metinę paramą, jei būtų finansuojama lygiomis teisėmis su olimpinių/strateginių sporto šakų federacijomis, įvertinus laimėtus medalius, sportininkų skaičių ir dalyvavimą tarptautinėse federacijose, galėtų tikėtis mažiausiai 75-85 tūkst. Eur paramos. Kodėl tokia nelygybė, ar medalių vertė skiriasi? R.Benediktavičius nuomone, akivaizdžiai pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas sporte, skirtingos grupės vertinamos pagal skirtingus kriterijus.
Štai tik vienas iš jų. Pagal Sporto įstatyme numatytus kriterijus, pagal kuriuos skirstomos biudžeto paramos lėšos aukšto meistriškumo sporto programoms įgyvendinti, pirmumas teikiamas federacijoms, kurių varžybose (kartu su atrankos varžybomis) dalyvavo ne mažiau kaip 3 žemynų ne mažiau kaip 16 valstybių atstovai.
LMSF prezidentas tokius reikalavimus vadina neracionaliais, ir siūlo gilintis į kiekvienos sporto šakos specifiką: čempionatai yra daugiaetapiai, jie vyksta skirtinguose kontinentuose. Juk ir F1 varžosi tik 13-os valstybių atstovai, o WRC – tik 14-os. Ar tai reiškia, kad F1 ir WRC nėra aukšto meistriškumo varžybos, nors varžybos vyksta per penkis žemynus?
Siūlo išskirti bendrus vertinimo kriterijus
Pasak Lietuvos automobilių sporto federacijos prezidento Egidijaus Janavičiaus, finansuojant sporto šakas reikėtų laikytis kelių bendrų kriterijų:
„Apsibrėžkime, ko apskritai tikimės iš sporto: fizinio aktyvumo, kurti gerą pavyzdį jaunimui ir garsinti Lietuvą pasaulyje. Pagal šiuos punktus techninės sporto šakos nenusileidžia nei olimpinėms, nei strateginėms“, – pastebėjo E.Janavičius.
Seimo narys Sergejus Jovaiša iš savo patirties pastebėjo, kad politikai bijo finansuoti technines sporto šakas, nes jos atrodo labai brangios. Tačiau vėliau sutiko, kad, įskaičiavus ir savivaldybių skiriamus biudžetus, pvz. krepšinio klubams, tikrai vaizdas keičiasi ir techninės sporto šakos neatrodo tokios brangios.
E.Janavičius sutinka, kad vandens formulė, Dakaro ar „Formulės 1“ automobilis kainuoja daug. Tačiau jis siūlo finansuoti ne sporto įrankius (automobilius, lėktuvus ar motociklus), o pačias federacijas, kad jos galėtų gerinti infrastruktūrą ir skatinti jaunąją kartą.
Nes dabar Lietuva yra nelinksmoje situacijoje – „Nemuno žiedo“ trasa antrą kartą ant bankroto slenksčio (jau paskelbtas bankrotas dėl KKSD ir ŠMSM neveiklumo ir buvusio vadovo kompetencijos trūkumo, per antstolius išpardavinėjamas žiedo turtas, kuris bus reikalingas varžybų vykdymui ir saugumui) dėl investicijų į infrastruktūrą trūkumo. Kai, pavyzdžiui, Latvijos Švietimo ministerija nuo pat 2016 m. kasmet sumoka po 600 tūkst Eur vien už licenciją Bikerniekų trasoje rengti Pasaulio ralio kroso čempionato etapą, o valstybė nuo 2015 m. trasos atnaujinimui skyrė 2 mln. Eur.
Estijos Pernu žiedinė trasa – geriausia Baltijos šalyse, o šalies vyriausybė Pasaulio ralio čempionato (WRC) etapo organizavimui skyrė 2,5 mln. (iš 4,3 mln.).