Sovietiniais laikais automobilių sportas nebuvo laikomas tyliosios rezistencijos kovos arena, tačiau kad ralio meistrai iš Lietuvos diktavo greičio madas, žinojo ir tuo didžiavosi visi. Ką anų laikų ralio legendos veikia sulaukę šių dienų ir kaip vertina dabartines ralio batalijas? Ar jaunoji ralio meistrų karta prašo jų patarimų? Ir ar bus galima juos sutikti „Rally Žemaitija 2025“?
Vienas ryškiausių šios istorijos herojų Eugenijus Tumalevičius yra devynis kartus SSRS ralio čempionu bei triumfavęs daugelio Europos šalių ralio čempionatų etapų. Šiandien jis tikina neprastai žinantis, kas yra kas Lietuvos ralio padangėje ir kokia technika varžomasi trasose.
„Žinoma, kad seku čempionato etapų rezultatus viešoje erdvėje. Bet greta to mano servise sumontuotas galios matavimo stendas, kuriame matuojami pagrindiniai ralio automobilių parametrai: galia ant ratų, variklio galia, galios nuostoliai, sukimo momentas, variklio sūkiai, greitis. Nemaža dalis komandų atsigabena savo mašinas čia siekdami sureguliuoti, todėl gana dažnai turiu galimybę pamatyti ir sužinoti šiek tiek daugiau. Kas ką kaip sukonstravęs, kaip prižiūri, kuo skiriasi sportininkų požiūris į techniką ir t.t. Gyvai lenktynių stebėti stengiuosi nevažiuoti, nes ten neišvengiamai užplūsta nostalgija. Tą jausmą sunkoka persakyti, bet kiek žinau – dauguma ralio senukų jaučiasi panašiai, todėl paprastai renkasi tuos autosporto veteranams skirtus renginius, kuriuose gali bendraujama tais pačiais „senaisiais dažniais“. Beje, santykiai puikūs ir į tokius renginius atkeliauja žmonės net iš anapus Atlanto“, – atvirauja E. Tumalevičius.
Jo teigimu dabar ralis pasikeitęs gana radikaliai ne tik kalbant apie kovinę techniką, bet ir lenktynių formatą. Kadangi greičio ruožų sąlyginai nedaug, jie gana trumpi, juose nėra erdvės net nedidelėms klaidoms, todėl norint laimėti būtina maksimaliai spausti nuo pat pirmų metrų. Tai padaryti Eugenijaus manymu, įmanoma tik esant pačios geriausios sportinės formos, kurią pasiekti ir išlaikyti šiais laikais yra žvėriškai sudėtinga.
„Mūsų laikais būdavo galimybės palyginus daug treniruotis. Nors ir tada reikdavo spręsti daugybę įvairių organizacijų problemų, visgi dabar gauti progą šlifuoti vairavimo techniką realiomis sąlygomis labai sudėtinga ir brangu. Aš pats greičiausiai nieko patarti nebegalėčiau, nes vien dėl ralio automobilių konstrukcinių ypatybių ir galimybių šiandien reikia visiškai kitokių žinių nei tas, kurias turėjom mes. Daugybės dalykų, kurie šiandiena yra įprasti, mūsų laikais net neįsivaizdavom. Bendra yra nebent tai, kad norint iš tiesų greitai lėkti trasoje, reikia nepaprastai daug ir sunkiai dirbti“, – pastebi E. Tumalevičius.
Jei šios lietuviško ralio ikonos Kelmėje birželio 13-14 dienomis greičiausiai nesutiksite, tai ten 100 proc. bus kita gyva mūsiškio automobilių sporto legenda Aurelijus Simaška. Ne tik todėl, kad „Rally Žemaitija“ startuosiantis jo sūnus Justas yra vienas lenktynių favoritų. Profesionalo šalmą ant vinies pakabinęs Aurelijus jau keletą metų siūlo unikalią „Ralio taxi“ pramogą – „pasimatuoti“ ralio šturmano krėslą ir pralėkti tikrų greičio ruožu.
„Tiesą sakant dažnai nutinka taip, kad varžybų metu turim daugiausia darbo „koviniu“ režimu vežiojant ralį patirti norinčius žmones, tai kaip kas vyksta trasoje pamatyti gyvai būna keblu. Jei kuriame LARČ etape „Ralio taxi“ nėra organizuojamas, tada dažniausiai keliauju į greičio ruožus. Nesu tikras, ar taip pat elgčiausi, jei sūnus nedalyvautų veiksme, nes sutikti draugų ar gerų pažįstamų iš senų laikų retai pasitaiko. Didžioji dalis buvusių ralistų dabar pasinėrę į verslo rūpesčius ar naujus hobius, tai nori nenori su jaunimu bendrauju“, – juokiasi A. Simaška.
Tiesa, Aurelijus taip pat ginasi neturįs pedagogo gyslelės, todėl paprastai apsiriboja moraliniu palaikymu.
„Dabartinės ralio taisyklės, kai susirašyti ir pasitikrinti greičio ruožo stenogramą leidžiama trasą du kartus įveikiant ne didesniu kaip 60 km/val. greičiu, jaunimą verčia mokytis ralio abėcėlės visai kitaip – naudojant kompiuterinius simuliatorius ir analizuojant vaizdo medžiagą iš greičio ruožų. Mūsų laikais net kamerų nebuvo. Kita vertus, man vis vien atrodo, kad tradicinės treniruotės realiomis sąlygomis yra niekuo nepakeičiamos“, – svarsto A. Simaška.
Dar vienas prieš porą dešimtmečių į atsargą išėjęs ralio virtuozas Evaldas Čirba tikina pripažįstąs tik vieną lenktynių stebėjimo būdą – pro priekinį automobilio langą. Visgi kas yra kas šiandieniame lietuviško ralio pasaulyje Evaldas žino praktiškai viską: nuo atskirų klasių lyderių iki mūsiškių sportininkų startų užsienio trasose.
„Žiūrėti nuo kalnelio neturiu kantrybės, todėl paprastai apsiriboju rezultatų analize ir tuo, ką patys sportininkai sukelia į socialinius tinklus. Pagundos išbandyti kokį nors N5 kalibro automobiliuką teberusena, bet taip pat puikiai suvokiu, kad norint pravažiuoti posūkį konkurencingu greičiu, reiktų žiauriai pačiam save prievartauti. Dar puikiai suprantu, kad norint pasiekti teisingo rezultato, būtina į visą šitą veiklą įnevestuoti tiksliai tiek, kiek reikia, o ne tiek, kiek gali. Kitu atveju – jei neturėsi kokybiškų padangų, jei negalėsi idealiai paruošti automobilio ir tinkamai pasitreniruoti pats – finiše neturėsi kuo pasidžiaugti. Arba dar blogiau – turėsi „stogą“, – atvirauja E. Čirba.
„Rally Žemaitija“ vyks klasikiniuose ir vienais smagiausių laikomais greičio ruožais Kelmės apylinkėse birželio 13-14 dienomis.