Nors „Opel Mokka“ nėra pats naujausias, mūsų rinkoje pasirodęs, modelis, bet kadangi man prie šio automobilio vairo anksčiau nebuvo tekę sėdėti, tokios progos tiesiog negalėjau praleisti. Juolab, kad bandytas „Opel Mokka“, skirtingai nuo daugelio kitų mūsų rinkoje parduodamų automobilių, turėjo gamykloje sumontuotą dujinę sistemą.
Europoje „Opel Mokka“ – ganėtinai žinomas ir populiarus automobilis. 2013 m. Vokietijoje jis tapo metų visureigiu, tačiau mūsų krašte dideliais laimėjimais, bent kol kas, pasigirti negali. Visgi tikėtina, kad padėtis pasikeis, nes kainos ir kokybės santykis šiame krosouveryje puikus, o pridėjus gerą surinkimo kokybę ir galingus variklius, kurui galinčius naudoti ne tik benziną, bet ir dujas, gausime rimtą mažų visureigių segmento žaidėją.
Per kelias bandymų dienas pastebėjau, kad „Mokka“ išvaizda žmonės vertina skirtingai. Žvelgiant bendrai, automobilio dizainas atrodo harmoningai ir vokiškai griežtai. Tokie dizaino elementai kaip ypatinga stogo „ragų“ forma, suteikia automobiliui savitumo, tačiau pažvelgus iš skirtingų pozicijų automobilis atrodo sunkus ir tarsi „apsmukęs“. Šį įvaizdį dar labiau sustiprina palyginus žemai (kaip krosouveriui) esančio priekinio bamperio apsauginės plastmasės, kurios taip ir taiko „usžikabinti“ už kiek aukščiau iškeltų šaligatvio bortelių. Vokietijoje tai, galbūt, nėra aktualu, tačiau mūsų gatvėse plastmasių laukia liūdna ateitis.
Tiesa, kaip ne kartą esu minėjęs, išvaizda – dar ne viskas, nes automobilį reikia vertinti kaip visumą. Juolab, kad sėdus prie „Mokka“ vairo supranti, jog automobilis tik atrodo sunkus. Viduje atsiveria visiškai kitoks pasaulis. Bandyto modelio vidaus apdailai buvo panaudota prabangiai atrodanti ruda oda, durelės ir priekinis panelis padailintas puikiai derančiais metaliniais intarpais. Bendrą vaizdą gadina tik ypatinga mygtukų gausa. Kito tokio automobilio, kurio centrinį panelį puoštų toks mygtukų kiekis, nesu matęs. Tikėtina, kad net po pardavėjo konsultacijos ilgai teks galvoti, kuris iš trijų „Navigacijos“ mygtukų yra tas, kurio reikia. Teko pažaisti ir kol supratau, kam reikalingas žemyn pasispaudžiantis navigacinio mygtuko apvadas… Pasirodo, būtent jis atsakingas už pasirinkto veiksmo patvirtinimą. Nors „Mokka“ navigacinė sistema ir atrodė gražiai, ir buvo informatyvi, dėl sudėtingo valdymo stengiausi jos per daug neliesti.
Pasidalinus šiomis mintimis su „Opel“ atstovais, sužinojau, kad toks mygtukų galvosūkis kliuvo daugeliui „Opel“ pirkėjų, gamintojas šias pastabas išgirdo ir naujausiuose „Opel“ modeliuose mygtukų skaičius buvo radikaliai sumažintas. Jau smalsu pamatyti, kaip tai atrodo.
Vairuotojo vietai ypatingų pretenzijų nebuvo – vairo padėtis reguliuojama, sėdynė patogi, nors šoninio palaikymo norėtųsi tvirtesnio. Taip pat inžinieriams nepavyko rasti tinkamos vietos prie vairuotojo sėdynės pritvirtintam atlenkiamam ranktūriui, todėl jis visas dienas buvo užlenktas.
Mygtukai, nepaisant jų gausos, lengvai pasiekiami, aiškiai matosi tiek pagrindinio kompiuteriuko ekranėlis, tiek ekranas, esantis prietaisų skydelio centre. Beje, pastarasis taip pat nustebino. Tiek tuo, kad informaciją pateikė raudona spalva, dažniausiai, reiškiančią pavojų, tiek tuo, kad buvo ganėtinai nepatogiai valdomas. Informacijos valdymui teko naudoti dalį kairės svirtelės – mygtuką „Meniu“ srities pasirinkimui, judantį žiedelį ant svirtelės – naršymui. Per porą dienų prie tokios navigacijos pripratau, tačiau vis tiek norėtųsi paprastesnio valdymo.
Vairuotojas ir priekinis keleivis automobilyje įsikurs labai patogiai, nebus nuskriausti ir sėdintys gale. Tiesa, nors teoriškai automobilis – penkių vietų, į gale trise verčiau nesėsti. Taikydamasis prie segmento diktuojamų madų, „Opel Mokka“ yra ganėtinai siauras, tad patogiausiai gale jausis du keleiviai. Gal dar norėtųsi kiek daugiau prabangos sėdintiems gale, nes bandytame modelyje buvo tik atlenkiamas ranktūris su puodukų laikikliais, šoninės kišenėlės ir 200 voltų rozetė… Viskas.
Negali „Mokka“ pasigirti ir bagažinės tūriu, todėl leidžiantis į tolimesnę kelionę reikia arba gerai pagalvoti, ką krautis, arba įsigyti stogo bagažinę.
Aišku, nuo to kentės automobilio dinamika, bet galėsite gabentis daugiau daiktų. Rinktis jums, nes turbininis „Mokka“ varikliukas labai smagus.
Bandytas modelis turėjo 1,4 l „Turbo Ecotec“ 140 AG benzininį variklį, galinti naudoti ir dujas bei 6 pavarų Mechaninę pavarų dėžę. Pradžiugino gamyklinė dujinė įranga, sujungta su automobilio „elektroninėmis smegenimis“. Rinkoje yra modelių, kuriuose dujinė įranga montuojama čia, vietoje. Vienas rimčiausių jų trūkumų – informacijos apie dujų likutį ar kuro sąnaudas, trūkumas. „Opel“ šią problemą sėkmingai išsprendė – važiuojant dujomis kuro kiekio indikatorius rodė dujų likutį balione, kompiuteris – kuro sąnaudas naudojant dujas. Perjungus į benziną, automobilis visą reikiamą informaciją pateikė apie benziną, tad visada tiksliai žinojau, kiek kurio kuro jau sunaudota ir kiek dar galima važiuoti.
Sąlyginai prie dujinės įrangos trūkumų galima priskirti dėl jos išaugusį automobilio svorį, tačiau įvertinus, kiek galima nuvažiuoti naudojant mišrų kurą ir dabartines dujų kainas, šis trūkumas nublanksta. Per tris bandymų dienas dujų sąnaudos 100 km kelio buvo 9 l, benzino, kurio beveik nebuvo naudota – 11 l. Tikėtina, kad jei benzinu būtų nuvažiuota bent 100 km, šis skaičius būtų gerokai mažesnis.
Pats 1,4 l turbininis varikliukas nuteikia teigiamai. Nors ne visi tai pripažįsta, bet laikai, kai dideli varikliai reiškė galią ir dinamiką nenumaldomai praeina. Turbininės 1,4 l versijos „Opel Mokka“ visiškai užtenka – automobilis dinamiškas, manevringas, lengvai pasiekiamą tiek norimą, tiek ir leidžiamą greitį. Net pamiršti, kad pirmą kartą matydamas „Mokka“ įsivaizdavai sunkų ir nepaslankų automobilį.
Nudžiugino, kad „Mokka“ ne tik smagiai riedėjo vingiuotais Lietuvos keliais ar judriomis miestų gatvėmis, bet ir padėjo vairuoti stebėdami, kad neišsukčiau iš savo juostos ar palaikyčiau saugų atstumą iki priešais važiuojančio automobilio. Tai, kad priekinio susidūrimo įspėjimas (FCA) veikia puikiai, turėjau progos įsitikinti, kai mieste iš šalutinės gatvelės staiga, pažeidžiant Kelių eismo taisykles, iššoko kitas automobilis. Kelias buvo sausas, tad susidūrimo gal ir taip būtų pavykę išvengti, bet su sistema pasijaučiau gerokai saugesnis.
Be priekaištų veikė ir pastovaus greičio palaikymo sistema. Patiko tai, kad supūstelėjus stabdį, nereikėdavo iš naujo nustatinėti norimo greičio. Užtekdavo tik pajudinti sistemos valdymo svirtelę ir automobilis vėl skriedavo paskutiniu nurodytu greičiu.
Pavarų dėžė veikė be priekaištų, pavaros įsijungdavo tvarkingai, tik nustebino vienas dalykas – kompiuteris ne kartą paslaugei priminė, kad turėčiau jungti aukštesnę pavarą, tačiau nė karto nesulaukiau nurodymo pavarą pažeminti. Jo nebuvo ir tada, kai nedideliu greičiu, šešta pavara, „Mokka“ sunkokai kilo į kalnelį.
Nors „Mokka“ palyginti trumpas ir aukštas automobilis, magistralėje jis įrodė, kad gerai jaučiasi ne tik tiesiame kelyje, bet ir įveikdamas posūkius. Standi „Mokka“ pakaba užtikrina, kad posūkiai bus įveikti be gąsdinančių posvyrių ar slydimų, o automobilis tvarkingai laikysis reikiamos trajektorijos.
Siauruose ar prasčiau prižiūrimuose keliukuose greitį reiktų sumažinti, nes juose, dėl erdvės trūkumo, automobilis pasvyra kiek daugiau. Pasijaučia čia ir didesni kelio nelygumai ar nekokybiški asfalto lopai. Dar mažiau džiugina neasfaltuotos sodų gatvelės.
Nors „Mokka“ pozicionuojamas kaip krosouveris, įvertinus ganėtinai mažą prošvaisą ir žemai nuleistas priekinio bamperio plastmases, tai greičiau – lengvasis automobilis, gavęs krosouverio kėbulą, tad pasistenkite to nepamiršti sukdami į prastesnius keliukus. Be to, prastuose keliuose supranti, kad garso izoliacijos taip pat norėtųsi geresnės.
Kiekvienas gamintojas, norėdamas pritraukti pirkėją, rinkai pasiūlo kažką savito ir unikalaus. „Mokka“ puikus tokio unikalumo pavyzdys. Tai – vienintelis krosouveris segmente, savo masyvia išvaizda išsiskiriantis iš kitų automobilių. Toks neįprastas, kitoks. Bet gal būt tai ir yra vienas iš automobilio privalumų? Ne vienas automobilis turi aukštą prošvaisą, tačiau absoliuti dauguma krosouverių pirkėjų visą gyvenimą važinėja tik asfaltu, tad jiems nebūtini nei keturi varantys ratai, nei aukšta prošvaisa, nei papildomos dugno ar kėbulo apsaugos. Kam mokėti už tai, kuo tu tikrai nepasinaudosi? Juolab, kai gali rinktis dėmesį traukiantį, ganėtinai aukštą, pakankamai erdvų, kokybiškai surinktą, ir užtektinai dinamišką krosouverį, kuris džiugins tiek miesto gatvėse, tiek užmiesčio keliuose.
Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus
