Naująjį penkiadurį „Opel Corsa“ jau bandėme kiek anksčiau, o šį kartą pasitaikė proga išbandyti ryškiai raudoną, trijų durų automobiliuką, pasipuošusį užrašu „Turbo“.
Žvelgiant iš šono, automobilis gerokai skiriasi nuo savo penkiadurio „giminaičio“. Ryškiausias skirtumas – skirtingos šoninių langelių formos. Triduriame variante viršutinė langų linija staigiai leidžiasi link galinių žibintų, automobilis įgauna kupe išvaizdą, tad kelyje šiuos abu „Corsa“ variantus yra ganėtinai paprasta atskirti, nors tiek viename, tiek kitame modelyje puikiai dera skulptūrinės linijos ir vokiškas tikslumas.
Viduje triduriame modelyje, dėl konstrukcijos specifikos, gerokai mažiau vietos – ant galinės sėdynės patogiai jausis tik nedidelio ūgio žmonės arba vaikai. Beje, didesnio negu vidutinio ūgio asmuo nelabai patogiai jausis ir priekinėje sėdynėje – maždaug dviejų metrų ūgio vaikinukas, net ir nuleidęs sėdynę, vis tiek galva beveik siekė stogą.
Bagažinę, nors ir dviejų lygių, automobilis irgi turi ne pačią didžiausią. Dviejų žmonių daiktai joje puikiai tilps, tačiau bandymas sutalpinti, tarkim, vaikišką vežimėlį, gali baigtis nesėkme. Galvojant apie šeimos automobilį, vertėtų rinktis pekiandurį „Corsa“, triduris turėtų būti patrauklesnis jaunai, vaikų dar neturinčiai šeimai ar pavieniam vairuotojams.
Juolab, kad vairuotojo vieta – ganėtinai patogi. Man tik norėtųsi, kad sėdynės nugarėlės reguliatorius butų ne durelių pusėje, nes ten jį ganėtinai sunku pasiekti. Visa kita – savo vietose, aiškiai matoma, suprantama.
Automobilyje naudojamos įrangos gausą lemia paties savininko pasirinkimas. Kaip ir penkiaduris variantas, triduris „Corsa“ turi ne tik šildomas sėdynes, bet ir šildomą vairą. Taip pat jis turėjo „Eko“ režimą bei sistemą, perspėjančią apie išvažiavimą iš savo juostos. Pastaroji sistema perspėja apie kirstą juostą garso ir vaizdo signalais, tačiau jokių veiksmų „nesiima“. Galbūt vibruojantis vairas būtų efektyviau, bet ir tai jau neblogai.
Dar bandytas variantas turėjo ir parkavimo sistemą su galinio vaizdo kamera bei stiklinį stogą, tačiau… veidrodėlis skydelyje nuo saulės buvo tik vairuotojo ir tas pats – be papildomo apšvietimo.
Kaip patikslino „Opel“ atstovas, tokia koncerno politika: nori daugiau prabangos – rinkis didesnį modelį. Kita vertus, nepaisant sąrangos tipo, net ir mažosios „Corsa“ apdailai panaudotos kokybiškos, maloniai nuteikiančios medžiagos.
Informacinė, arba tiksliau, pramoginė sistema „IntelliLink“ nudžiugino 7 colių lietimui jautriu ekranėliu, tačiau, kaip ir penkiadurėje „Corsa“, man ir čia pritrūko navigacijos. Informacinė sistema siūlė tik 5 „paslaugas“: prijungti telefoną, turint laikmeną, klausyti mėgstamos muzikos, peržiūrėti nuotraukas arba vaizdo įrašus (vėlgi, jei juos turite), keisti sistemos nustatymus ir naudotis išmaniajame telefone esančiomis programėlėmis. „Opel“ siekia paversti savo modeliais savotiškais „kasdienio naudojimo“ įrankiais ir pateikia sistemą kaip savotišką telefono programų papildymą. Tiesa, tik tokiu atveju, jei vairuotojas arba keleivis turi tokį telefoną. Priešingu atveju, minėtos funkcijos bus nepasiekiamos.
Taip pat automobilis „stebėjo“ kelią ir informuodavo apie besikeičiančius ženklus. Deja, informacija buvo pateikiama monohrominio ekranėlio kampe, tad kartais jos tiesiog nepastebėdavau. Jeigu piktogramos būtų spalvotas, jos būtų greičiau ir ryškiau pastebimos.
Užtat greitai buvo pastebimas sistemos „Forward Collision Warning“ signalas – raudonos lemputės, informuojančios vairuotoją apie galimą susidūrimo pavojų.
Nors „Opel Corsa“ – nebrangus, biudžetinis modelis, įvairių saugos ir pagalbos sistemų jis turi užtektinai, kad kelionė būtų saugi ir vairuotojui, ir keleiviams. Reikia tik „įsiklausyti“ į automobilio perspėjimus ir tinkamai sureaguoti.
Taip pat nereiktų kreipti dėmesio į modelį puošiantį užrašą „Turbo“. Tie, kas bandę kitus „turbo“ automobilius, gali likti nusivylę. Nebandę – nesuprasti, ką iš tikro reiškia „Turbo“, nes 1,4 l 90 AG turintis varikliukas dinamika ir staigumu nedžiugino. Jis puikiai tinka ramiam važiavimui, jo užtenka manevravimui miesto gatvėse ar lenkiat vilkikus, tačiau „turbo“, net ir išjungus „Eko“ režimą, vis tiek nesijaučia.
Važiuojant geru, magistraliniu keliu, automobilis tvarkingai laikėsi savo juostos ir puikiai klausė vairo, kuriam talkino devintos kartos stabilizacijos sistema „ESP Plus“. Išsukus į žvyrkelį situacija pasikeitė – čia teko mažinti greitį ir „gaudyti“ po kelią šokčiojantį automobilį. Dabar, kai už lango dar gražus oras ir keliai, santykinai, geri, tai nebuvo sunko, tačiau įdomu, kaip „Corsa“ prastuose užmiesčio keliuose elgsis žiemą?
Grįžus į gerą kelią, situacija susitvarkė. Tvarkingai dirbo 6 pavarų MPD, aiškiai buvo juntamas ir suprantamas sankabos veikimas. Tiesa, buvo juntami ir kelio sujungimai, tačiau, vėlgi, mes kalbame apie nedidelį automobiliuką, kuriam tokie dalykai yra atleistini. Juolab, kad „Opel Corsa Turbo“ nudžiugino nedidelėmis kuro sąnaudomis. Susukus daugiau negu 500 km mišriu režimu jos siekė 5,6 l/100 km kelio.
Galime kalbėti apie dyzelinių variklių taupumą arba hibiridinių modelių pranašumus, tačiau „Opel Corsa“ puikiai įrodo, kad tvarkingai važinėjant su vienu kuro baku dviese iš Vilniaus galima leistis į romantišką kelionę link pajūrio ir sėkmingai sugrįžti atgal. Tik nekreipkime per daug dėmesio į užrašą „Turbo“.
Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus
