Pasibaigus net kelias dienas iš eilės šurmuliavusiai tatuiruočių konvencija, nusprendžiau pasidalinti savo pastebėjimais apie šį renginį. Tiksliau, popieriuje išdėstyti galvoje besisukančias mintis.

Iškart prisipažinsiu, kad renginys man patiko. Ir ne todėl, kad jį organizavo ne pirmus metus pažįstami žmonės. Ši aplinkybė, sakyčiau, turėjo mažiausiai įtakos, nes gražus ir įdomus buvo tiek pats renginys, tiek jo dalyviai – meistrai ir žiūrovai.

Įdomus pastebėjimas – mūsų nuolat apie tolerancijas svaigstančioje visuomenėje, kūną piešiniais pasidabinusių žmonių atžvilgiu tolerancijos vis dar trūksta. Ypač dažnai jie puolami interneto platybėse. O štai patys tatuiruočių mėgėjai į „neišpaišytus“ žmones žiūri be jokios priešpriešos. Nepaisant to, kad pats neturiu nė vienos tatuiruotės ir net konvencijoje nesusigundžiau jos pasidaryti, jokių piktų pastabų ar replikų savo atžvilgiu per dvi renginio dienas neišgirdau; visi, su kuo teko bendrauti, buvo draugiški ir geranoriški.

O bendrauti teko daug. Smagu buvo susitikti per „Mėnuo Juodaragį“ matytus latvius ir pasikalbėti apie jų klajoklišką gyvenimo būda. Įvairių apmastymų sukėlė diskusija su Baltų vikingais. Viskas prasidėjo nuo ginklų ir ginkluotės, o baigėsi tatuiruočių ir galimų mūsų protėvių svaiginimosi būdų aptarimu. Jeigu organizatoriai, kaip kad planuoja, kitai Konvencijai sukvies dar daugiau senosios baltiškos kultūros puoselėtojų ir propaguotojų, diskusijos gali įgauti įdomią išraiškos formą.

Maloniai nustebino pokalbis su vienu iš meistrų ir jo idėja apie tai, kad tatuiruočių menas, panašiai kaip moralė, tikyba ar net dailė, galėtų būti dėstomos mokyklose. Tai leistų žmonėms ne tik geriau susipažinti su šia, specifine mano sritimi ar subkultūra (čia kaip kam labiau patinka), bet ir apsispręsti ar norima ir kodėl dailinti savo kūną. Pastaruoju metu tatuiruočių daugėja, tačiau, kaip teisingai pastebėjo psichologė, su kuria irgi šiuo klausimu daug kalbėjomės, svarbiausia suvokti – to nori tu ar tai – aplinkos poveikis. Pastarasis, beje, irgi daro nemažą įtaką – daugumas kalbintų tatuiruočių savininkų teigė, kad apsisprendė patys, tačiau vienas prisipažino, kad įtaką visgi padarė kartu dirbantys kolegos.

Pasaulėžiūrą praplėtė ir pokalbis su meistrais iš Graikijos, Nepalo ar Suomijos. Dažnas mūsų keliauja po svečias šalis, tačiau ar kada randame laiko pabendrauti ne tik su pardavėjais, bet ir su paprastais, ne turizmo sferoje dirbančiais, tų šalių piliečiais? Juolab, kad net su tatuiruočių meistrais galima kalbėti ne tik apie tatuiruotes, bet aptarti gerokai daugiau temų. Ir tam nereikia niekur važiuoti, nes jie atvažiuoja patys.

Patiko ir kūrybiškas organizatorių požiūris į grafikus ir dienotvarkę – krepšinio peržiūra dideliame ekrane renginio metu nebuvo privaloma, tačiau toks sprendimas pasiteisino. Kitais metais renginio metu, tikėtina, Pasaulio čempionatas nevyks, tačiau, prisiminus šiųmetį, neabejoju, kad organizatoriai vis tiek ras būdų ir priemonių, kaip, meniškai, nukrypti nuo sudaryto grafiko. Tam tikros tvarkos, aišku, reikia, bet kai žmonės susirenka pabendrauti ar gerai praleisti laiką, koks skirtumas, kada bus surengtas vienas ar kitas pristatymas/pasirodymas? Svarbiausia, kad jie, kaip ir pats renginys, vyktų, o į visą kitą galima žvelgti kūrybiškai…