Ilgą laiką kauniečių klubas „Steely Pegasus MC“ glaudėsi jaukiame, bet mažame klubhauze Aleksote. Klubhauzas buvo dailiai įrengtas, jaukus, bet… mažas. Augant klubui ir daugėjant klubą lankančių svečių plėtra buvo tiesiog būtina.
Kaune, kaip ir visoje Lietuvoje, tarybiniais metais buvo pastatyta daug įvairias funkcijas atlikusių statinių –gamyklų, techninių aptarnavimų stočių ir t.t. Vieni šių pastatų jau nugriauti, antri byra ir eižėja laukdami naujų šeimininkų, treti prikeliami antram gyvenimui. Taip atsitiko su kauniečių „Vilkai MC“ klubhauzu, kuriame neseniai lankiausi. Naujasis moto klubo „Steely Pegasus MC „ klubhauzas – irgi vienas tokių.
Aukštuosiuose Šančiuose įsikūrusi buvusi ATI ilgus metus stovėjo apleista, bet dabar ten verda gyvenimas, nes pastatas tapo naujaisiais „Steely Pegasus MC“ namais.
Tiesa, pasak klubo prezidento Tauro, kol naujieji namai taps tokie pat tvarkingi ir jaukūs, kokie buvo senieji, praeis dar nemažai laiko, bet pokyčiai jau matyti. Pagrindinėje salėje, kurioje klubas priima svečius ir pažymi svarbias sukaktis jau stovi neatsiejamas visų klubhauzų atributas – baras. Tradiciškai barą „Steely Pegasus MC“ nariai įsirengė patys.
„Didžiosios salės“ sienas puošia klubo narių nuotraukos, kitų klubų dovanos, įdomios ir nekasdieniškos interjero detalės – viskas, kaip ir įprasta, tačiau viskas savita, originalu.
Salėje jau suformuota pakyla planuojamiems koncertas, o ties durimis sumontuota tai, ko, tikėtina, pavydės ne vienas – didžiulė kepsninė, kurioje mėsą ir kitus skanumynus galima kepti bet kuriuo metų laiku, esant bet kokiam orui. Esame įpratę, kad visi kepimai vyksta tik lauke.
Deja, per ganėtinai trumpas mūsų vasaras šiuo malonumu nevisad išeina pasimėgauti, o stypsoti prie kepsninės per lietų ar sningant ryšys ne kiekvienas. „Steely Pegasus MC“ tai įvertino ir pasistatė kepsninę po stogu, tad tiek klubo nariai, tiek svečiai, kurie čia visada laukiami, garuojančiais mėsos, paruoštos ant atviros ugnies, patiekalais galės mėgautis kiaurus metus.
Patys baikeriai tvarko ir likusias patalpas, kurių dabar turi labai daug. Ateityje klubhauze bus ir dušai, ir tualetai.
Dabar baigiami įrengti miegamieji, savo eilės laukia memberinė. Tikėtina bus išpuoštas ir ganėtinai ilgas koridorius.
Tauras pajuokavo, kad vien didžioji salė didesnė už visą buvusią senojo klubhauzo erdvę, nekalbant apie visą likusį ir baikerių žinioje esantį plotą. Tarkim kitoje klubhauzo pusėje esanti dar viena didžiulė erdvė, kurioje kol kas pakabinta šluota, stovi senos svarstyklės ir kabo keli plakatai, dar laukia ne tik savo eilės bet ir sprendimo, ką joje įrengti.
Tauro teigimu, ten gali būti įrengta šaudykla, gali būti suformuota pramogų zona, gali… Gali būti bet kas, nes vietos – tikrai daug, o artimiausi gyvenamieji namai – ganėtinai toli.
Tai, kad baikeriaus ir namų gyventojus skiriai nemažas atstumas – ir pliusas, ir minusas. Viena vertus, gyventojams netrukdys nei baikeriai, nei jų svečiai, kita vertus – dabar klubo nariams tenka skubiai spręsti komunikacijos problemas. Tarybiniais metais pastate buvo ir elektra, ir šildymas, ir vanduo. Dabar belikusi tik elektra.
Šildymas dingo, kai buvo išardyta vietinė, ATI žinioje buvusi katilinė, vanduo buvo atjungtas tiesiant komunikacijas naujiems daugiabučiams. Klubo narių teigimu, pajungimas nėra techniškai labai sudėtingas, bet tam reikia ir laiko, ir pinigų. O šito mums visiems, dažniausiai ir pritrūksta,
Tauras papasakojo, kad tvarkydami vidų, klubo nariai nepamirš ir lauko. Ten taip pat nemažai vietos, tik ją reikia tinkamai išnaudoti – sutvarkyti greta pastato esančią aikštelę, apsivalyti teritoriją, kad, esant geram orui, laiką būtų galima leisti ne tik viduje. Visgi į klausimą – kada tai bus padaryta – tiksliai prezidentas atsakyti negalėjo.
„Dirbsime, kiek turėsime laiko ir kiek leis jėgos, tačiau tikimės, kad permainos bus matomos jau šiemet“ – teigė klubo prezidentas.
Linkime, kad „Steely Pegasus MC“ klubui savo „statybinius“ planus pavyktų realizuoti kaip galima greičiau ir pažadame, kad dar ne kartą apsilankysime jų naujuose namuose. Tikėtina, vėl su fotoaparatu.
Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus
