„Cactus“ prototipas visuomenės teismui buvo pristatytas 2013 m. Frankfurto automobilių parodoje. Šį kartą ypatingai greitai „žodis tapo kūnų“ ir jau 2014 m. nuo konvejerio riedėjo pirmieji „Cactus“ modeliai.
Šiandien šiuos, dažniausiai, ryškius ir iš tolo pastebimus automobilius galima sutikti mūsų miestų gatvėse ir gatvelėse, tačiau tikrai dar yra tokių, kurie automobilį matė tik „paveiksliuke“. Pasižvalgykime įdėmiau, ką slepia ši ryški ir gal net kiek iššaukianti išorė.
Kiekvienas, pamatęs „Cactus“ bendrame automobilių sraute, nesunkiai jį atpažins. Modelis atrodo labai originaliai, kas šiandien, kai daugumas prekių ženklų „praranda savo veidą“, mano supratimu, yra privalumas. Ypač, jei automobilis nudažytas ryškiomis, „linksmomis“ spalvomis. Tradicinės – sidabrinė ar net balta – „Cactus“ nelabai tinka, nors pirkėjas galės rinktis ir jas.
„Citroen“ dizaineriai nusprendė pasekti kolegų iš „Nissan“ pavyzdžiu ir rinkai pasiūlyti radikaliai naują modelį, puikiai suprasdami, kad tie, kuriems išvaizda nepatiks, ji ir taip būtų nepatikus, o tie, kurie automobilį „pamils“ iš pirmo žvilgsnio, į kitus modelius net nebežiūrės. Kita vertus, „Citroen“ visada gamino kiek neįprastus modelius, tad šis naujas „iššūkis sistemai“, senos, geros prancūzų tradicijos „daryti kitaip“ tęsinys. Be to, tokia, neįprasta, išvaizda – puikus būdas atpiginti automobilį, vaizdžiai to neparodant. Pagalvokite patys – pusę automobilio dengia plastikas, galiniai langai tik prasiveria, durelės ir variklio dangtis – lengvi, durelių rankenėlės – odinės.
Rankenų pasilaikyti nėra, bandytoje versijoje priekinio keleivio skydelis nuo saulės neturėjo veidrodėlio, vairuotojo skydelyje šis buvo, bet be apšvietimo.
Atskirai tokie dalykai gal ir kliūtų, bet žvelgiant į juos kaip į visumą, gauname bendrą, darnų vaizdą ir ne patį brangiausią automobilį.
Beje, dureles puošiantis plastikinis „Airbum“ „skydas“ ne tik atrodo patraukliai, bet ir saugo jas nuo subraižymų ar temperatūros svyravimų. Tik reiktų atminti, kad jeigu visgi kada teks šį „skydą“ keisti, tai nebus pats pigiausias malonumas. Viskas turi savo kainą.
Keistai, neįprastai atrodo ne tik automobilio išorė, bet ir vidus. Durelės – lengvos, priekines lengva uždaryti patraukus už odinių rankenėlių, gale, deja, tokios „prabangos“ nėra.
Priekinės sėdynės – ypač patogios, gilios, su neblogu šoniniu palaikymu. Modelyje su mechanine pavarų dėže atlenkiamas centrinis ranktūris, kuris kartu yra ir nedidelė daiktadežė, maloniai nustebino, nes, kas nebūdinga tokio tipo automobiliams, buvo patogus. Modelyje su automatine pavarų dėže jis… pritrenkė. Tokio patogaus ir dar atlenkiamo ranktūrio seniai nebuvau matęs.
Vairuotojo „darbo vieta“ pasižymi minimalizmu. Multifunkcinis vairas, du ekranai ir minimalus mygtukų kiekis. Mažesnis ekranas atlieka spidometro funkciją, didesnis atsakingas už multimediją ir klimatą.
Spidometre, jeigu neįjungta nuolatinė greičio palaikymo sistema, švies tik greitį rodantys skaičiai ir kuro likučio indikatorius. Mieste jame kartais dar galima išvysti patarimus dėl pavarų perjungimo, tačiau tokios įprastos informacijos kaip apsukos ar variklio temperatūra, minimalistiniame ekranėlyje jūs neišvysite. Jeigu „Cactus“ bus pirmasis jūsų automobilis, tai gal ir neklius, tačiau turint didesnę vairavimo patirtį informacijos norėtųsi daugiau.
Kita vertus, beveik visa informacija sutalpinta centriniame, 7 colių lietimui jautriame ekrane. Pats ekranas atrodo tarsi „prilipdytas“ prie priekinio panelio. Tokių variantų naujuose modeliuose jau teko matyti, tad norisi tikėti, kad atnaujinus „Cactus“ ekranas bus dailiau įkomponuotas į bendrą automobilio interjerą.
Ekrano funkcijos aiškios, perprantamos intuityviai, tačiau važiuojant sodų keliukais ar išmaltais žvyrkeliais būna sunkoka pirštu pataikyti į norimą „mygtuką“. Dar viena, potenciali, problema – šiam ekranui patikėtos visos „darbinė“ funkcijos. Neduokdie kompiuterinės smegenys „užstrigs“ ir jūs galėsite tik reguliuoti magnetolos garsą. Su panašią problema, kai neveikė net galinio vaizdo kamera, viename iš naujų modelių aš esu susidūręs.
Veikiantis ekranas leidžia ne tik reguliuoti šilumą, stebėti momentines ir vidutines kuro sąnaudas, keisti muzikos skambėjimo tipą ir aplinką, kalendoriuje žymėtis svarbias datas ar, įsijungus kalkuliatorių, užsiimti matematiniais skaičiavimas. Nelabai supratau, kam tokia funkcija automobilyje, bet ji yra.
Taip pat borto kompiuteris turėjo ir GPS navigaciją, kuri pakeliui gali nustebinti. Nors Vilniaus gatvės, atrodytų, ganėtinai aiškiai nužymėtos, važiuojant aplinkkeliu, navigacija ilgokai galvojo kuria čia gatve mes judame ir „šokinėjo“ tarp trijų paraleliai einančių gatvių. Žinant kur važiuoji, tai nebuvo problema, tačiau svetimame mieste toks dalykas gali ir paklaidinti.
Be to, visa ši išmani sistema lietuviškai nesupranta, tad tenka su ja bendrauti angliškai arba kuria nors kita, gerai mokama, kalba.
Nors automobilio salonas, kaip ir išorė, stebina ir detalės sukuria vientisą, įdomų, vaizdą, ilgiau pasėdėjus prie „Cactus“ vairo susimąstai apie praktiškumą. Tarkim priekinis keleivis neturi antro, šone montuojamo, šildymo ortakio, tad atvėsus orui tenka žaisti su vienu iš dviejų centrinių ortakių.
Važiuojantiems gale pasisekė dar mažiau – jie išvis neturi jokio atskiro ortakio ir šilumos tenka laukti „iš priekio“.
Įdomių detalių yra ir daugiau. Keistokai atrodo ir centrinė daiktadežė. Ji ganėtinai talpi, tačiau atsidaro iš viršaus ir… užima keleivio saugos pagalvės vietą. Pastaroji perkelta prie skydelio nuo saulės. Įdomūs sprendimai tačiau ar tikrai jie bus naudingi?
Sėdintys gale galės mėgautis neblogu matomumu, nes galinės sėdynės yra aukščiau už priekines, tačiau aukštesni keleiviai rizikuos atsiremti galva į lubas. Be to, patogiai gale įsikurs tik du suaugę žmonės. Aišku, pavyktų susėsti ir trise, tačiau tada teks važiuoti susispaudus.
Taip pat nelabai aišku, kodėl dizaineriai pagailėjo galinei eilei rankenėlių prie lubų. Vietoje jų čia sumontuoti… kabliukai, tad staigesniame posūkyje keleiviams tenka įsitverti priekinės sėdynės.
Automobilis turi ganėtinai didelę bagažinę – 348 l – tačiau čia taip pat yra keli „bet“.
Padidinti bagažinės tūrį galima tik nulenkus vientisą visos galinės eilės sėdynių nugarėlę. Taigi, norint pervežti didesnį krovinį, keleiviams automobilyje vietos nebeliks. Taip pat nelabai aišku kodėl dizaineriai paliko ypatingai aukštą bagažinės slenkstį, gerokai apsunkinantį didesnių ar sunkesnių krovinių įkėlimą ir iškėlimą. Vėlgi, gražu, tačiau nefunkcionalu.
Aišku, galima krovinius gabenti ant stogo. Automobilis jau bazinėje versijoje turi „ragus“, tačiau jie – labai dailūs ir, vėlgi, nefunkcionalūs. Pradėjus naudoti pagal paskirtį, tikėtina, „ragai“ greitai praras savo pradinį žvilgesį.
Bandytas „Citroen Cactus“ turėjo 1,2 l trijų cilindrų 82 AG variklį ir mechaninę 5 pavarų PD. Šio variklio visiškai užtenka važiavimui, tačiau planuojant manevrą reiktų pasilikti didesnę kelio ir laiko atsargą. Staigumu ir dinamika varikliukas nepasižymi. Pavaras taip pat verčiau perjunginėti pasiekus didesnį negu įprastą greitį, įsiklausant į vis garsesnį variklio burzgimą. Orientuotis pagal tachometrą šiuo atveju neišeis, nes, kaip minėjau, „Cactus“ prietaisų skydelyje jo tiesiog nėra.
Tokį, ganėtinai ramų, variklio veikimą gal dar būtų galima pateisinti mažomis kuro sąnaudomis, tačiau jos nėra tokios mažos. 5,9 l/100 km mišriu režimu šiai dienai jau nieko nestebina.
Nors nebūdamas labai dinamiškas, stabdo „Cactus“ ypač gerai. Spalį, kai tiek policininkai, tiek ir draudikai prabilo apie išaugusį avarijų skaičių, ši savybė labai praverčia.
Skirtingai nuo įprastų „Citroen“ modelių, „Cactus“ negali pasigirti minkšta važiuokle. Tai ypač aiškiai pasijaučia prastesniuose keliuose, kur duobes galima skaičiuoti tiek pagal patirtus smūgius, tiek ir pagal garsą. Tiesa, nors duobės juntamos, važiuoklė jas ganėtinai neblogai „sugeria“, tad prastu keliu gal ir važiuosite neypatingai minkštai, tačiau pakenčiamai. Su tuo reiktų susitaikyti, kaip ir su nedideliu šoniniu galinės ašies slydimu įveikiant posūkius duobėtuose keliuose. Europiečiai, matyt, seniai pamiršo, kas yra neasfaltuoti žvyrkeliai, o nemaža mūsų krašto gyventojų dalis juos mato beveik kasdien.
Važinėjant prastais keliais paaiškėja, kad šis B klasės atstovas turi labai neblogą garso izoliaciją. Gerame kelyje aerodinaminiai garsai pasigirsta tik pasiekus leistiną greitį. Tikėtina, kad prie jų atsiradimo prisideda ir stogą puošiantys „ragai“.
Pats gamintojas „Citroen C4 Cactus“ pozicionuoją kaip krosouverį, tačiau tiek palyginti maža prošvaisa, tiek priekiniai varantys ratai (visų keturių varančių ratų sistemos nėra, ir, panašu, nebus), tokiais teiginiais verčia abejoti.
Kuo, nebūdamas tikras krosouveris, „Cactus“ gali grasinti segmento senbuviams? Visų pirma savo originalia išvaizda ir interjeru bei konkurencinga kaina. Tikėtina, kad tai gali tapti vienu iš lemiamų veiksnių, patraukiant B klasės automobilių pirkėjų – jaunų šeimų ir ieškantiems „automobilio laisvalaikiui“ – dėmesį. Taip pat, būdamas pastebimas, jis puikiai tiks tiems, kurie trokšta dėmesio. Tik būkite pasirengę tam, kad dėmesio sulauksite visur, kur bepasirodys iš tolo matomas ir puikiai atpažįstamas, linksmų, žaismingų spalvų „Cactus“.
