Pirmojo pažintis su „Lexus NX“ serijos atstovu įvyko vėlyvą praėjusių metų rudenį – tada kelias dienas praleidau prie „Lexus NX 300h“ vairo. Šį kartą pasitaikė proga išbandyti „NX“ modelį su naujuoju turbininiu varikliu.
„Lexus NX“ serijos pasirodymas buvo rimtas iššūkis kompaktiškų Premium krosouverių segmento senbuviams. Su šiuo modeliu japonai tikėjosi ne tik patraukti senųjų Premium segmento pirkėjų dėmesį, bet ir pritraukti naujų, savimi pasitikinčių ir sugebančių užsidirbti jaunuolių. Kadangi prabangių automobilių pirkėjų skaičius tik auga, akivaizdu, kad tokių žmonių netrūksta ir mūsų šalyje ir japonų planas pavyko. Po sėkmingo hibridinio „Lexus NX“ debiuto mūsų rinkoje, galima prognozuoti, kad pirmasis koncerno istorijoje turbininis bezininis 2,0 l 238 AG variklis dar labiau padidins „Lexus“ savininkų gretas.
Beje, būtent variklis ir yra pagrindinė „Lexus NX 200t“ naujovė, nes visa kita – jau matyti, „NX“ serijai būdingi, bruožai: griežtos, kampuotos linijos, firminės radiatoriaus grotelės ir šviesos diodinės žibintų – posūkių „strėlės“. Automobilio išvaizda ir toliau kelia nemažai diskusijų, tačiau kai randi laiko ištrūkti iš miesto šurmulio ir gali netrukdomas apžiūrėti naująjį „NX“, jo išvaizda ilgam prikausto žvilgsnį.
Kaip ir „NX 300h“, jo giminaitis „NX 200t“ gavo prabangų ir patogų saloną. Skirtumas nebent tas, kad „NX 200t“ modelyje vyrauja šviesios spalvos ir šviesūs intarpai. Visa kita – puikiai pažįstama: patogus ir aiškiai suprantamas centrinis panelis turi įprastą funkcijų rinkinį, tačiau nėra perkrautas. Toks pat skystųjų kristalų, tačiau neliečiamas ekranėlis, klimato valdymas, garso sistemos ratukai bei mygtukai, jau „NX 300h“ matytas sensorinis kompiuterio pelytės valdymas ir t.t.
Kartą jau sėdėjus prie „NX“ vairo su „darbine aplinka“ apsipranti labai greitai. Juolab, kad dalį pagrindinio ekrano funkcijų dubliuoja vaire esančiais mygtukais valdomas prietaisų skydelyje esantis ekranėlis.
Gal kiek patogiau japonų inžinieriai galėjo sumontuoti mygtukus, atsakingus už elektrinės movos pajungimą, vaizdo kamerą, vairo šildymą ir t.t., tačiau jeigu dažnai šiomis funkcijomis nesinaudosite, mygtuko buvimo vieta gal ir neužklius.
Įdomi detalė – „Lexus“ nenorą naudoti lietimui jautrius ekranėlius motyvuoja tuo, kad pirštų atspaudai ant ekrano nelabai sietini su aukšta automobilio klase. Ir kažkiek jie teisūs, nes dažnai lietimui jautrūs ekranėliai, kuriuos čiupinėja daugybė žmonių, „pasipuošia“ tokiu atspaudų kiekiu, kad nelabai ekranėlį ir norisi liesti.
Šalia centrinio ranktūrio daiktadežės, kuri visgi galėtų turėti ir slankiojantį viršų, paliktos dvi vietos puodukams. Pasitaiko atveju, kai pastačius puoduką į tokią vietą, jis sugalvodavo iškristi. „Lexus“ su tokia problema nesusidursit – puodukai ne tik tvirtai stovi savo vietose, bet ir netruko pasiekti reikiamų mygtukų ar rankenėlių.
„NX 200t“ daiktadėžėje, kaip ir „NX 300h“ modelyje, galima patogiai ir greitai pakrauti išmanųjį telefoną. Žinodami, kad išmaniuosius telefonus reikia krauti labai dažnai, „Lexus“ inžinieriai pasirūpino jų savininkais. Tiesa, tam reiks specialaus dėklo ir gali tekti parsisiųsti programėlę, bet tokios krovimo funkcijos buvimas vis tiek džiugina.
Visos salono apdailai panaudotos medžiagos – minkštos, malonios liesti ir labai kokybiškos. Ne tik vairuotojo ir priekinio keleivio, bet ir sėdinčių gale vietos – patogios ir funkcionalios, tad ilga kelionė tokiu automobiliu nebus varginanti. Juolab, kad atstumas tarp priekinių ir galinių sėdynių eilių – 962 mm. Tai – šios klasės modelių rekordas.
Kita vertus, galvojant apie keleivių patogumą, teko kiek apriboti bagažinės erdvę. Ji siekia 500 l., sulanksčius galinę sėdynių eilę bagažinės tūris išauga iki 1 546 l, tačiau mažai tikėtina, kad tipiškas „Lexus“ vairuotojas dažnai tai darys. Paprastai „Lexus“ automobiliai perkami ne krovinių vežiojimui.
Pačia elektra valdomą bagažinę galima atidaryti tiek supūstelėjus išorėje esantį mygtuką, tiek paspaudus signalizaciją. Taip pat galima užprogramuoti bagažinės durelių atsidarymo aukštį.
Bandytas „Lexus NX 200t“ turėjo, kaip jau akivaizdu, naująjį benzinį turbininį 2,0 l 238 AG variklį ir 6 pavarų APD. Šito net kiek daugoka važinėjimui mieste, nes nejučia stipriau supūstelėjus akceleratorių automobilis ima veržtis į priekį, bet dėl šviesoforų ir bendro transporto srauto vėl tenka jį stabdyti. Laimei, tiek stabdžių, tiek vairo „NX 200t“ klauso puikiai, o stovint prie šviesoforo, stovėjimą, paspaudus mygtuką „Hold“, galima patikėti pačiam automobiliui. Ši sistema – puiki galimybė leisti pailsėti „darbinei“ dešinei kojai, nes stoviniuojant prie šviesoforų nebereikia nuolat laikyti nuspaustos stabdžių paminos.
Manevruoti miesto sraute labai padeda ir vaizdo kameros, kurios, automobiliui neviršijus 30 km/val. greičio, rodo ne tik kas vyksta už automobilio ar prieš jį, bet ir pateikia pilną, kompiuterinę 360 laipsnių panoramą.
Visgi norint pažintį „tikrąją“ „NX 200t“ prigimtį, reiktų rasti laiko ir ištrūkti iš miesto. Magistraliniame kelyje, kur leistinas greitis gerokai didesnis, o automobilių mažiau, „NX 200t“ iškart parodo, ką gali. Kaip jau įprasta, vairuotojui siūloma pasirinkti vieną iš trijų važiavimo režimų „Drive“, „Sport“ arba „Eco“. Pasitaiko modelių, kur skirtumai tarp režimų – daugiau teoriški.
Džiugu, kad to negalima pasakyti apie „NX“. Čia režimai akivaizdžiai skiriasi. „Eco“ režime, kada taupomas kuras ir silpniau dirba klimato kontrolė, automobilis juntamai ramesnis, tyliau dirba variklis. Įjungus „Sport“ režimą, sunkesnis tampa „200t“ vairas, automobilyje „prabunda“ iki tol snaudusios ir dabar laisvę pajutusios jėgos ir supranti, kad leistinas ir galimas greitis šiuo atveju skiriasi… Noras lėkti stiprėja ir todėl, kad dėl puikios garso izoliacijos salone labai tylu, automobilio variklis dirba tolygiai, galingai ir be trūkčiojimų, o elektroninės automobilio „smegenys“ pasirūpina, kad „NX 200t“ tvirtai stovėtų net slidžiame kelyje, be perstojo pliaupiant lietui.
Priklausomai nuo pasirinkto važiavimo stiliaus skiriasi ir kuro sąnaudos. Važinėjant „Sport“ režimu jos sukosi apie 13l/100 km, perjungus į „Eco“, mišriu režimu jas pavyko sumažinti iki 10,5 l/100 km. Tai daugiau, negu deklaruoja gamintojas, tačiau visai pateisinama.
Beje, nors „Lexus NX 200t“, ganėtinai aukštas automobilis, prastų, neprižiūrėtų kelių reiktų vengti. Aišku, labai įdomu išmėginti automobilį ir kokiame kaimo ar sodo keliuke, tačiau reiktų nepamiršti, kad priekiniai šviesos diodų žibintai yra ganėtinai žemai, tad juos apgadintini nėra sunku.
Kaip ir hibridinis „300h“, giminaitis, benzininis „NX 200t“ traukia dėmesį – bandymų metu nuolat pastebėdavau įdėmiai automobilį nužiūrinčius tiek praeivius, tiek ir kitus vairuotojus, tad galima teigti, kad kurdami „NX“ išvaizdą, japonų dizaineriai nesuklydo. O jeigu dar pridėsime kokybišką prabangų saloną ir galingus, patikimus, variklius, gausime beveik svajonių automobilį. Juolab, kad svajoti galima nemokamai…
