Ar pastebėjote, kad jau kadais prabėgo pirmasis XXI amžiaus dešimtmetis? Taip greitai ir nepastebimai. Tad turime puikią progą atsigręžti atgal ir pažiūrėti, kas buvo įdomaus per pirmuosius 10 mūsų amžiaus metų. Akivaizdu, kad 2001 – 2011 m. laikotarpiu automobilius ne tik gamino, bet ir juose diegė sudėtingas reguliavimo sistemas, kurios suteikdavo transporto priemonėms papildomą ir, dažnai, nereikalingą svorį. Kita vertus, tuo pat metu buvo sukurta modelių, kurie, nors ir netapo serijiniais, visgi rado savo nišą automobilizmo istorijoje.
Nemažai automobilių srities ekspertų prie tokių automobilių yra linkę priskirti dabar jau sėkmingai pamirštą, didžiausio pasaulyje automobilių gamintojo „Toyota“ kūrinį – automobilį „Lexus LFA“.
Nauji „Lexus“ modeliai rinkoje pasirodo ne taip jau dažnai, tačiau minėtas automobilis buvo kuriamas labai ilgai, vertinant net pagal „Lexus“ kriterijus. Viena vertus, tai lėmė konservatyvi „Toyota“ politika, kita priežastis buvo tame, kad modelį jau beveik baigus, japonai staiga sugalvojo aliumininį kėbulą pakeisti anglies pluoštu. Dėl to teko perdarinėti visą automobilį.
Kai pagaliau visuomenei buvo pristatytas baigtas automobilis, tapo aišku, kad „iš didelio rašto buvo išeita iš krašto“. Bazinės versijos kaina prasidėjo nuo triženklio skaičiaus ir pirmas skaičiukas nebuvo vienetas, Niurburgringo trasai skirtas ultra sportinis modelis kainavo dar daugiau.
Ganėtinai keista kainų politika, nes „LFA“ tikrai nebuvo nei harmoningas, nei gražus modelis. Geriausiai jį apibūdino terminas „paranormalus“. Būtent todėl „Lexus“ pranešimą, kad visi „LFA“ modeliai sėkmingai parduoti, daugelis vertino skeptiškai. Ir jie buvo teisūs, nes kaip vėliau paaiškėjo, automobiliai „nugulė“ pačiose įvairiausiose ir neįtikėtinuose vietose. Tarkim, vienas „LFA“ rinkti dulkių nukeliavo į Peris Hilton garažą. Dar vienas modelis buvo ruošiamas Jappnijoje vykstančioms šonaslydžio varžyboms. Koks likimas ištiko kitus „LFA“, nežinoma.
Tikėtina, kad jis nebuvo labai šviesus, nes tik debiutavęs, „LFA“ techninėmis charakteristikomis gerokai atsiliko nuo konkurentų. Negalima sakyti, kad jis buvo lėtas. 1 480 kg automobilį smagiai varė į priekį 552 AG variklis, tačiau jo techniniai rodikliai buvo leistini XX amžiaus pabaigos modeliams, o iš XXI amžiaus automobilių vairuotojai tikėjosi daugiau. Maksimali 4,8 l V 10 tipo „Yamaha“ variklio galia buvo pasiekiama esant 8 700 aps./min., maksimalus 480 Nm sukimo momentas – esant 7 800 aps./min. Negalėjo automobilis pasigirti ir įspūdingu pagreitėjimu nuo 0 iki 100 km/val.
Nepaisant to, automobilis turėjo savo gerbėjų ratą. Turbūt tų, kas automobilio laukė ir vėliau į įsigijo, dėmesį patraukė tai, kaip „LFA“ važiavo. Tenka pripažinti, kad važiavo jis puikiai. Aštriai, instinktyviai ir netgi pavojingai. Automobilių mėgėjams jis tapo savotišku lobiu, siekiamybe, užmiršta jai dar esant rinkoje. Tenka pripažinti, kad „LFA“ nusipelnė gerokai daugiau pagarbos, negu jos sulaukė.
Netgi automobilyje naudojamas technologijų kiekis tarsi papildė dizainą, o ne slopino jį, kas dažnai pasitaikydavo kituose XXI amžiaus pradžios super automobiliuose. Automobilio viduje buvo paslėpta tiek visokios įrangos, prietaisų, daviklių ir matuoklių, kad jų, tikėtina, būtų užtekę nedideliam kosminiam laivui.
„LFA“ netapo kultiniu „visų laikų“ modeliu. Ganėtinai greitai jį pamiršo ir tie, kas jo laukė. Tačiau tai nereiškia, kad automobilis buvo blogas. Jis buvo… kitoks. Jo kėbului naudotas anglies pluoštas buvo audžiamas specialiai tam sukurtomis apvaliomis audimo staklėmis, o variklis taip greitai pasiekdavo aukštas apsukas, kad skaitmeninis tachometras buvo tiesiog būtinas. Įvertinus visą „Lexus LFA“ išskirtinumą ir unikalias savybes, belieka apgailestauti, kad vienas laukiamiausių ir bene įspūdingiausių XXI amžiaus pradžios modelių užgeso taip ir nepakilęs į savo zenitą.
