Domantas Jazdauskas, likus vienam etapui iki „Nissan Lietuvos motociklų kroso čempionato“ pabaigos, yra pačios greičiausios MX1 klasės lyderis.

2017–aisiais Lietuvos čempionu tapęs sportininkas žino, kad tokį pasiekimą pakartoti yra sunkiau nei jį iškovoti, tad laurų iš anksto nesikabina.

Sakyti, kad devyniolikametis D. Jazdauskas šiemet dominuoja MX1 klasėje, būtų švelnu. Per keturis ligšiolinius etapus didžiausias įmanomas surinktų taškų skaičius yra 200, o D. Jazdauskas jų turi 194 – laimėjo 2–4 etapus, o pirmajame nusileido tik pasaulio čempionate MXGP dalyvaujančiam ir trumpam į Lietuvą grįžusiam Arminui Jasikoniui. Artėjant Lietuvos čempionato finalui, uždavėme kelis klausimus MX1 klasės lyderiui.

– Domantai, kada pradėjote sportuoti?

– Pirmaisiais metais užsiiminėjau neprofesionaliai, laisvalaikiu – tėtis nupirko motociklą ir savaitgaliais pasivažinėdavome savo malonumui. Po to vis rimčiau ir rimčiau ėjome tuo keliu.

Sakyčiau, važiuoti pradėjau gana vėlai, nes pirmas mano motociklas buvo 65 kub. cm ir po metų iškart sėdau ant 85 kub. cm. Dauguma pradeda nuo 50 kub. cm.

– Šiemet užtikrintai pirmaujate Lietuvos čempionate. Ar netrūksta konkurencijos, neatrodo, jog laikas kelti sparnus kažkur kitur?

– Norėčiau užsienyje pavažiuoti. Kitais metais, jeigu atsiras daugiau rėmėjų, planuoju važiuoti ir ne Lietuvoje. Dabar stengiuosi būti kuo greitesnis Lietuvoje, tobulėti čia, kad galėčiau užsienyje iškart parodyti, ką galiu.

– Gana dažnai keičiate motociklus, vis išbandote kitus gamintojus. Kodėl?

– Daugiausia, gal 5 metus, esu važiavęs su KTM. Tas motociklas man patiko. Po to vienus metus važiavau su „Husqvarna“, po to „Yamaha“, tada vėl grįžau prie „Husqvarna“. Tai tas pats KTM – nusprendžiau, kad tai geriausias motociklas man.

– Prieš kelerius metus dalyvavote „Arenacross“ varžybose. Kuo įsiminė varžymasis uždaroje trasoje? Kas patinka labiau – atvira ar uždara trasa?

– Sunku palyginti, nes skirtumas labai didelis. Be proto skiriasi technika – nuvažiavus buvo sunku. Turi važiuoti pasitreniravęs tokio stiliaus trasoje. Buvome pasidarę panašią netoli namų, tad kiek treniravausi, tačiau „Arenacross“ buvo kelios labai sunkios sekcijos – traumą ten gavau, raktikaulis lūžo ir raištis plyšo. Buvo tikrai sunki trasa – sunkesnė nei kad mes važinėjame paprastai. Man labiau patinka atviros trasos, kur didesni greičiai ir didesni tramplinai.

– Kokia atvira Lietuvos trasa patinka labiausiai?

– Mėgstamiausios neturiu, visos patinka vienodai. Galėčiau išskirti Plungės trasą Žemaitijoje – kiek žinau, tai sunkiausia trasa Lietuvoje. Be to, tai ir „gimtoji“ trasa.

– Ar daug motokrose lemia startas?

– Startas yra beveik viskas. Jeigu neturi gero starto, nežinau, kaip atvažiuoti pirmam – šansai laimėti beveik lygūs nuliui. Startas viską pasako – jeigu išvažiuoji pirmas, diktuoji tempą ir gali važiuoti taip, kaip moki, savo tempu. Jeigu išvažiuoji dešimtas, turi lenkti varžovus, keisti trajektorijas, galvoti daugiau, negali važiuoti tokiu tempu, kokiu moki.

Jeigu išloši startą, kai pats viską kontroliuoji, didelė tikimybė, kad laimėsi varžybas. Nebent pats padarysi klaidą. Vis tik čia motokrosas – klaidų gali greitai pridaryti.

– Teko dalyvauti įvairiose varžybose kaip „Motocross of nations“ ir kt. Ar yra kažkurios, kurios įsiminė labiausiai? Galbūt yra svajonių varžybos ar čempionatas, kur norėtumėt sudalyvauti?

– Įsiminė „Motocross of nations“, nes tokioje trasoje nebuvau važiavęs ir ji man labai patiko. Labai didelės provėžos ir tramplinai. Pasiilgau tokių tramplinų ir provėžų, tačiau Anglijoje viskas labai patiko – trasa, varžybos, atmosfera.

– Ar yra kokios svajonių varžybos, kuriose norėtųsi sudalyvauti?

– Dabartinė svajonė – sudalyvauti ADAC čempionate Vokietijoje.

– Ar turite prietarų?

– Mano mama tikinti, tad šventintos duonos kepalėlį visada vežiojuosi per varžybas. Saugo nuo traumų mane – kai neturėjau, iškart traumą gavau. O kai turiu, traumų ir nepatiriu.

– Ar turite kitų pomėgių?

– Žiemą važiuoju slidinėti snieglente. O vasarą – visada motokrosas, kartais su draugais tik krepšinį ar futbolą pažaidžiam.

– Ar dažnai treniruojatės?

– Darbo dienomis triskart per savaitę ir savaitgalį, jeigu nebūna varžybų. Stengiuosi tą daryti kuo dažniau – kažkada keturias dienas treniravausi ir savaitgalį į varžybas nuvažiavau. Kuo daugiau pasiruošimo, tuo geresnės varžybos būna. Jeigu treniruojiesi 4 kartus per savaitę, tikėkis gerų varžybų. Jeigu tik 1 kartą – bus sunku, varžybose tada tarsi ne su savo motociklu važiuoji.

– O didelis kiekis treniruočių nesukelia priešingo efekto – pervargimo?

– Kartais būna priešingas efektas – pavyzdžiui, dabar skauda koją ir kuo daugiau važiuoju, tuo labiau ją skauda. Gydytojai sako, kad sausgyslę patempiau, tad reikia ilsėtis. Bet dabar ilsėtis kaip ir ne laikas. Pasistengsiu trumpai pailsėti ir savaitės pabaigoje pasitreniruoti kelis kartus prieš čempionato finalą.

Kaip D. Jazdauskui ir kitiems stipriausiems Lietuvos sportininkams seksis „Nissan Lietuvos motociklų kroso čempionato“ finale, bus galima pamatyti Utenos motokroso trasoje rugsėjo 8–9 d. Varžybose pasirodys ne tik stipriausi lietuviai, bet ir daugkartiniai kaimyninių šalių motokroso čempionai: latvis Matis Karro bei estas Tanel Leok.