Gyvenime gali pasirinkti du kelius – verkti, kad viskas blogai arba „griebti jautį už ragų“ ir pačiam nuspręsti, kaip viskas turi būti. Būtent taip vieną dieną nusprendė pasielgti Diana – mama, motociklininkė, verslininkė.
Pasak du sūnus išauginusios moters, buvo visko – ir džiugių akimirkų, ir liūdnų, tačiau ji niekada nepamiršo, kad yra mama ir yra atsakinga už augančius savo berniukus. Būtent todėl ji nenustojo judėti į priekį.
Šiandien, ganėtinai nemažai gyvenime pasiekusi Diana, atsigręždama atgal ir vertindama savo „nueitą kelią“ nė minutei nesuabejoja, kad du išauginti vaikai vis tiek yra vienas svarbiausių ir rimčiausių pasiekimų. Moteris niekaip negali suprasti tų taip vadinamų „mamų“, kurios gimdo vaikus, o paskui juos palieka vaikų namuose ar pasielgia su jais dar blogiau.
„Pirmasis kirpėjas arba tiksliau, kirpėjas barzdaskutys buvo senelis Elizaras, kuris dar tolimaisiais 1933 metais Panevėžyje atidarė kirpyklą, kurioje rūpinosi vietos vyrų įvaizdžiu. Kirpdamas miestelėnų plaukus ir skusdamas barzdas, jis išgirdo neįtikėčiausių istorijų, nes buvo ne tik nuostabus kirpėjas, bet ir labai geras klausytojas. Laikui bėgant žmonės pas Elizarą užsukdavo tiesiog pasilabinti ir išgerti arbatos. Būtent šiam, be galo įdomiam žmogui, mudu su broliu turime būti dėkingi už tai, kad kirpėjų žirklėmis išmokome naudotis būdami vos 16 metų . Senelis ne tik perdavė kirpimo tradicijas ir patikėkite, ne vieną amato paslaptį! Prabėgus keliems dešimtmečiams, mūsų šeimos istorija vėl atgijo ir šiandien kartu su broliu Užupyje esame įkūrę kirpyklą, kurią senelio garbei, pavadinome „Elizaro artele“.
„Senelio vardas daugeliui skamba egzotiškai, tačiau jis buvo „vietinis“ Lietuvos gyventojas, tik, skirtumas tas, kad mūsų giminės šaknys – ne lietuviškos.“ – nusišypso juodbruva, didelių rudų akių, moteris – „Mes – karaimai, tautos, kurią į Lietuvą dar XIV amžiuje pasikvietė Vytautas Didysis,palikuonis. Tik gyvename ne Trakuose ir kibinus kepame daugiau savo malonumui ir svečiams. Pastarųjų taip pat nemažai sulaukiu, nes, kai pavargstu nuo darbų, man geriausias atsipalaidavimas – motociklas.“
„Tikėtina, vieniems gali pasirodyti jog motinystė ir motociklai – dalykai nesuderinami, kiti teigs, kad tai – prabangos prekė ar dėmesio trūkumas. Tokių replikų esu girdėjusi tiek aš, tiek ir kitos važinėjančios merginos, tačiau galiu pasakyti, kad visi skeptikai klysta. Motociklas – toks pat hobis, kaip žūklė ar fotografavimas, o važinėjimas juo beveik toks pat saugus, kaip ir kelionės kitomis transporto priemonėmis. Pažiūrėkite, motociklai į avarijas patenka labai retai ir, dažniausiai, dėl automobilių vairuotojų, kurie jų nemato arba nenori matyti, kaltės. Būtent todėl motociklais važinėjančios mamos, kurių pažįstų ne viena, yra bene drausmingiausios eismo dalyvės. Jos, skirtingai negu vyrai, jaučia stipresnę atsakomybę tiek už save, tiek ir už kitus eismo dalyvius bei puikiai žino, kad jų namuose laukia vaikai. Vaikai, kurie, neabejotinai, yra vienas gražiausių dalykų, nutinkančių mūsų gyvenime.“ – pabaigai nusišypso mama, verslininkė, motociklininkė Diana…