Vienatūrių rinka Lietuvoje nėra labai didelė. Tiksliau, modelių kaip ir užtenka, tačiau žmonės, dažnai, mieliau renkasi krosouverius. Menamas pravažumas vertinamas aukščiau už realią erdvę. Visgi dalis gamintojų su esama padėtimi nesitaiksto ir toliau siūlo vienatūrius, tikėdamiesi, kad anksčiau ar vėliau pirkėjai sugrįš. Beje, tam yra rimtas pagrindas, nes prancūzų automobilių gamintojai vienatūrius kuria ne vieną dešimtmetį.
Vien „Citroen“ savo gamoje turi tris vienatūrius: „C3 Picasso“, „C4 Picasso“ ir „C4 Grand Picasso.“ Tiesa, išskirtiniu populiarumu šie modeliai pasigirti negali, tačiau galbūt naujasis „C4 Picasso“ pakeis padėtį? Juolab, kad potencialą jis tam turi.
Lyginant su ankstesne karta, dabartinis vienatūris sutrumpėjo 42 mm., tapo 70 mm žemesnis, tačiau ratų bazė pailgėjo 57 mm. Sumažinus automobilio išmatavimus bei pradėjus naudoti naujas medžiagas, bendras „C4 Picasso“ svoris sumažėjo 140 kg. Pliusas.
Taip pat „Citroen C4 Picasso“ gamybai buvo panaudota visiškai nauja modulinė EMP2 (Efficient Modular Platform 2) platforma. Ateityje šią platformą koncernas „PSA“ naudos C ir D klasių automobilių gamybai. Platforma leidžia keisti ne tik ilgį ir ratų bazę, bet ir tarpuvėžio plotį.
Nors patyręs nemažai pasikeitimų, naujausias „C4 Picassso“ liko nesunkiai atpažįstamas. Automobilį išduoda jo ovali forma ir gausybė stogo statramsčių. Nuo ankstesnės kartos modelio, dabartinį „Picasso“ skiria avangardinis priekis ir naujo tipo žibintai, o štai galinė dalis liko beveik tokia pati.
Kita vertus, kalbant apie „Picasso“, už išorę daug svarbesnis yra vidus ir tai, ką ten sutalpino „PAS“ inžinieriai. Jeigu iš pirmo žvilgsnio pasirodys, kad „Picasso“ interjere nieko naujo, pažiūrėkite atidžiau dar kartą. Tikėtina, požiūris pasikeis.
Vairuotojo vieta – beveik ideali. Joje puikiai gali įsitaisyti bet kokio sudėjimo žmogus, visai neribodamas sėdinčiųjų už jo erdvės. Visi pagrindiniai mygtukai arba išdėstyti ant vairo, arba lengvai pasiekiami. Vairuotojo patogumui, po jo sėdyne įmontuotas slaptas stalčiukas. Deja, tiek centre, „po ranka“, esanti daiktadežė, tiek daiktadežė po ekranėliu – gilios, nepatogios ir nefunkcionalios. Ten telpa daug, tačiau daiktus nepatogumu nei pasidėti, nei pasiimti. Multimedijos valdymas taip pat galėtų būti ir patogesnis.
Rinkoje daugėja automobilių, kur prietaisų skydelis montuojamas panelio centre. Spalvoti ekranai vietoj įprastų rankenėlių ir svirčių taip pat tampa norma, tačiau „Citroen“ sugebėjo nustebinti ir čia.
„PAS“ gerokai išplėtė pagrindinio ekrano galimybes – vairuotojas ne tik gali pasirinkti vieną iš trijų jam labiausiai patinkančių apipavidalinimų, stebėti žemėlapius, sekti automobilio eksploatacines išlaidas, bet ir naudojant mobiliuosius įrenginius, prisijungti prie interneto (tiesa, Lietuvoje ši funkcija kol kas neveikia) ar iš USB raktelio į automobilio kompiuterio atmintį persikelti savo asmenines nuotraukas ir grožėtis jomis kelionės metu.
Deja, norėdami išsiskirti, prancūzai kiek persistengė. Nors dauguma funkcijų nuspėjamos intuityviai, bet viskas galėtų būti kiek paprasčiau. Vienos funkcijos valdomos mygtukais ant vairo, kitos – prisilietus prie sensorinio ekrano. Tokia variantų gausa, bent pradžioje, kiek glumina. Be to, lietimui jautrus ekranas taip pat galėtų būti „jautresnis“.
Jeigu pagrindiniu ekranu laikysime spidometrą ir erdvę šalia jos, kurioje, jeigu neįjungtas tachometras (tai galima pasiekti pažaidus mygtuku „Mode“ ant vairo), rodomos arba nuotraukos, arba žemėlapis, tai antrą, centriniame panelyje esantį ekraną, beje, dažnai dubliuojanti pirmojo rodmenis, galima vadinti pagalbiniu. Būtent šiame ekranėlyje atsispindi tokia informacija, kaip klimato sistemos veikimas (pastaroji irgi reguliuojama tik čia, atskirų ratukų ar svirčių nėra), žemėlapiai, prisijungimas prie interneto ir t.t.
Atrodytų, kai viskas vienoje vietoje, turėtų būti patogu, bet tai ne visai taip. Kadangi viskas valdoma per tą patį sensorinį ekranėlį, tai, tarkim, norint padidinti arba sumažinti temperatūrą salone, tenka išjungti kitą, tuo metu rodomą informaciją. Jeigu tai buvo žemėlapis, jis užgęsta ne tik papildomame, bet ir pagrindiniame ekrane. Tol, kol susireguliuosite temperatūrą, kitos informacijos nematysite. Beje, žemėlapis pagrindiniame ekrane gesta iškart, kai jis išjungiamas pagalbiniame ekranėlyje, tad jeigu važiuojate vedami navigacijos, visus kitus reguliavimus atlikite stovėdami, nes kitaip kurį laiką teks važiuoti „apgraibomis“.
Dar vienas, mano supratimu, trūkumas – ganėtinai ilgas sistemos persikrovimas keičiant jos apipavidalinimą. Patikrinom – norint pereiti nuo įprasto apvalaus ekranėlio, prie juostinio spidometro imitacijos, teks laukti… lygiai minutę. Būtent tiek laiko sistemai reikia persikrauti. Ir, kas labiausiai liūdina, tuo metu neveikia ne tik pati sistema – radijas, navigacija, darbinė informacija – bet ir galinio vaizdo kamera. Nusprendėte keisti apipavidalinimą? Ramiai sustokite kur šalikelėje ir žaiskite, nes nei navigacija, nei jūsų saugumą turinti užtikrinti vaizdo kamera tuo metu jums nepadės…
Kiek pastebėjau, tai būna ganėtinai retai, bet „Picasso“ patogūs atlenkiami tiek vairuotojo, tiek ir priekinio keleivio ranktūriai. Priekyje sėdinčių patogumui skydeliai nuo saulės pritvirtinti prie slankiojančio pagrindo ir juos galima „iškelti“ į reikiamą lygį. Skydelių ilgio užtenka ir norint pasislėpti nuo šoninės saulės, tik niekaip nesupratau, kodėl prancūzai neįrengė atskiro apšvietimo skydelių veidrodėliams…
Didelė erdvė ir atskiros bei reguliuojamas nugarėles gavusios, antros eilės sėdynės leidžia patogiai jaustis trims keleiviams. Jų patogumui priekinių sėdynių nugarėlėse sumontuoti atlenkiami staliukai. Papildomo patogumo suteikia į galą išvesti šildymo sistemos kanalai ir užuolaidėlės nuo saulės. Po keleivių kojomis esanti erdvė taip pat išnaudota – ten įrengta pora slaptų dėtuvių.
Važiuojant su vaikais galima džiaugtis puikiu vaizdu per stogą (bandytas modelis turėjo panoraminį stogą). Pats stogas neatsidaro, tačiau jo „užuolaidėles“ valdo elektra, tad nesunkiai stogą galima dalinai arba visai uždengti.
Mėgstančius šeimynines išvykas į gamtą pradžiugins ir bagažinės tūris. 537 litrai gal ir neskamba įspūdingai, tačiau lygus, be jokių slenksčių, dugnas leidžia lengvai pakrauti net sunkiausius daiktus. Esant reikalui, galima atskirai nulenkti vienos iš galinių sėdynių nugarėlę arba kiek į priekį pastumti visas tris sėdynes ir naudingas plotas dar padidėja.
Savininko patogumui, bagažinės apšvietimo lemputė kartu yra ir išimamas, pakraunamas prožektorius. Variantas, kai „du viename“ veikia puikiai.
Versija „Grand“ jau iš gamyklos išrieda su „ragais“, prie kurių nesunku pritvirtinti stogine bagažinę. Dar vienas „Picasso“ pliusas.
Bandytas modelis turėjo 1,6 l 153 AG (115 kW) benzininį variklį ir mechaninę, 6 pavarų PD. Variklis, bent jau manęs, nenudžiugino. Taip, jis veikė ganėtinai tyliai, automobilis linksmai manevravo miesto sraute, neblogai pasireiškė ir užmiesčio keliuose, tačiau žiūrint į skaičius tikėjausi daugiau. Deja, staigumo ir aštrumo jam trūko. Ekonomija jis taip pat nepasižymėjo – po poros dienų kompiuteris rodė 7,2 l/100 km kelio. Tikrai ne pats geriausias rezultatas klasėje. Gal renkantis „C4 Picasso“ vertėtų pagalvoti apie dyzelinį variantą?
Klausimų kėlė ir pakabos nustatymai. Kiek supratau, prancūzai ją stengėsi padaryti minkštą. Duobėtame sodo keliuke toks sprendimas pasiteisino – „Picasso“ maloniai lengvai sugerdavo kelio nelygumus, tačiau magistralėje su aiškiomis vilkikų paliktomis žymėmis, automobilis, bent jau man, pasirodė per daug linguojantis. Tikėtina, reguliuodami pakabą, prancūzai neįvertino mūsų magistralinių kelių ypatumų.
Nustebino ir jautrokas automobilio vairas – tik sukteli vairo ratą ir „Picasso“ staigiai metasi į šalį. Kita vertus, prie šito galima priprasti ir, perpratus automobilį bei jo „elgesį“, kelyje jaustis ganėtinai užtikrintai.
Pavarų dėžei pretenzijų nėra. Ji veikė tvarkingai, pavaros persijungdavo tiksliai. Siekiant taupyti kurą, patarimus dėl pavarų perjungimo dalino borto kompiuteris, bet, kaip jau esu minėjęs anksčiau, kartais jo galima ir nepaisyti.
Galvojant apie „automobilį vairuotojui“, „Picasso“ galima iškart atmesti. Jis buvo kuriamas visiškai kitu tikslu ir puikiai tinka renkantis „automobilį šeimai“. Įdomus dizainas, didelė vidinė erdvė, salono transformavimo galimybės – visa tai, ko reikia keliaujantiems su šeima ir kalnu daiktų. Galbūt kai kuriais momentais, norėdami išsiskirti, prancūzai ir persistengė, bet prie fūturistinio multimedijos valdymo ir mygtukų gausos per kelias dienas galima priprasti. Kaip ir prie minkštokos pakabos ir tai, kas pradžioje galėjo pasirodyti kaip trūkimai, paversti vairuotojui ir keleiviams tarnaujančiais privalumais.
Juolab, kad laiko juos išnaudoti tikrai bus, nes retas kuris tokius šeimyninius automobilius perka vien trumpoms kelionėms po miestą. Dažniausiai juos įsigyja užkietėją keliautojai, įpratę per metus nuvažiuoti ne vieną tūkstantį kilometrų…
Už galimybę išbandyti automobilį dėkui Fakto Auto
Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus
