Prieš kelias savaites svečiuojantis Tryškiuose pas „Road Bears MC“,klubhauze galėjau apžiūrėti ir pačiupinėti pirmąją dabartinio klubo prezidento Bokštinio „emkę“, papuošta „harlėjišku“ nuo traktoriaus „pasiskolintu“ žibintu.
Su šiuo garbingo amžiaus motociklu Bokštinis yra nuriedėjęs ne vieną tūkstantį kilometrų. Deja, paties motociklo savininko tąkart Tryškiuose nebuvo, tad nenuilstantį motociklininką ir keliautoją Bokštinį pirmai progai pasitaikius, pakalbinau Vilniuje.
Kas pačiam yra motociklai?
Manau, kad gyvenimo būdas, kuriuo nenorėčiau pakeisti.
Ir jau seniai tai tapo “gyvenimo būdu”?
Ant savo motorinio dviračio pirmą kartą sėdau būdamas 12 metų ir nuo tada, beveik, nuo dviejų ratų ir nenulipu. Nuo šios aistros neatgrasė ir tai, kad būdamas 13 metų nesuvaldžiau tėvo „K-750M“ motociklo ir susilaužiau ranką.
13-mečiui tėvas leido vairuoti motociklą? Vilniuje?
Ne Vilniuje, o Tryškiuose. Gimiau sostinėje, bet kai buvo šešeri, persikraustėme į Tryškius ir nemaža dalis sąmoningo gyvenimo prabėgo būtent ten. Kai man buvo 13, nebuvo nei kompiuterių, nei interneto, tad laiką leisdavome kitaip negu dabartinis jaunimas – ardydami, kurdami ar perdarinėdami pirma motorinius dviračius, vėliau – motociklus. Senos, tarybinės technikos – „Ural“, „Dnepr“, K-750M“ – netrūko, tad erdvės saviraiškai buvo labai plačios.
O tėtis ne visada leisdavo, ir net kartais nežinodavo, kad naudojuosi jo motociklu. Tiesiog kol neturėjau savo, kartais „skolindavausi“ iš jo. Tai šiais laikais gali už 1 000 Lt. nusipirkti automobilį, o tada teko važinėti dviem ratais. Arba trimis, jei motociklas būdavo su lopšiu.
Prisipažink – pirma buvo motociklas, o tik paskui – vairuotojo pažymėjimas?
Teko laukti, kada pagal galiojančią tvarką galėčiau išsilaikyti teises, bet juk nesėdėsi ramiai keletą metų. Tiesa, kol neturėjau vairuotojo pažymėjimo, tai stengiausi važinėti kaimo keliukais, nelysdamas į bendrojo naudojimo kelius, kuriuose gausu kitų transporto priemonių. Be to, turėjau laiko mokytis ne tik ardyti, bet ir surinkti. Visada sakiau ir sakysiu – kas išmoko susitvarkyti motociklą, susitvarkys bet kokią transporto priemonę. Ypač, jeigu kalbėsime apie tarybinės epochos automobilius, traktorius, motociklus. Vidaus degimo varikliai veikia tuo pačiu principu, laidai išvedžioti panašiai, nemažai detalių suderinama tarpusavyje. Aš turiu motociklą, kurio galiniuose stabdžiuose įmontuotas „Zaporožiečio“ pagrindinis stabdžių cilindriukas, priekiniuose stabdžiuose – „Žigulių“. Toks nedidelis patobulinimas, bet sunkus motociklas su lopšiu užtikrintai ir patikimai stabdo. Prieš kelionę A. Poškos keliu į Kaukazą (Bokštinis buvo vienas tų, kurie vasarą motociklais pasiekė Kaukazą) iš naujo surinkau „Iž Planeta“ motociklą, su kuriuo ir važiavau. Motociklo remonto ir tobulinimo darbai kainavo dešimt kartų daugiau negu pats motociklas, dėl to jis man puikiai atlaikė visą trijų savaičių (9000km) kelionę.
Kaip suprantu, motociklus remontuoji pats. Tai gal ir sugedęs nebuvai?
Genda visa technika. Ypač – tarybinė. Reikalas tas, kad geriausius variklius, tvirčiausius rėmus ir panašias dalis gaudavo kariuomenė, kiek prastesne technika važinėjo kolūkių pirmininkai, o paprasta liaudis galėjo įsigyti tik abejotinos kokybės motociklus ir atsargines dalis. Tarybiniais laikais, dažniausiai, brokuotų dalių neperdirbdavo, o paleisdavo į masinę prekybą. Paprasčiau ir greičiau. Tad nenuostabu, kad motociklai genda. Esu ne kartą kelyje susidūręs su didesniais ar smulkesniais gedimais, bet nėra taip buvę, kad sugesčiau nepataisomai. Vienas motociklas ganėtinai panašus į kitą. Dviračio čia neišrasi (nors Bokštinis bando tai padaryti, bet plačiau apie dviračius – kitą kartą). Svarbu tinkamai pasirengti kelionei.
Tinkamai tai būtų kaip?
Jeigu tai kelionė iš Vilniaus į Palangą, ypatingo pasirengimo kaip ir nereikia. Komplektas žvakių, litras tepalo ir neskubant motociklu su lopšeliu gali keliauti grožėdamasis apylinkėmis. Jeigu leidiesi į tolimesnę kelionę, tada reikia pagalvoti apie diržus, sankabą, stabdžius ir t.t. Kiekvienu atveju viskas individualu, priklausomai nuo to, kokiu motociklu keliausi.
Tad jei koks nors pradedantis motociklininkas kreiptųsi į patį prieš kelionę?
Mielai pasidalinčiau patirtimi. Motociklizmas – tai, kas mus vienija. Negali atsakyti pagalbos savo „broliui“ ar „sesei“.
Grįžtant prie kelionių temos, kiek pats esi aplankęs važiuodamas motociklu?
Skandinavija, Europa, Balkanai, Turkija, Užkaukazė… Apie 20 skirtingų šalių.
Visada važiuodavai tuo pačiu motociklu?
Tikrai ne. Kadaise į Lenkija (Žalgirio mūšio 600 m minėjimą) keliavome motociklais su lopšeliais. Po Skandinaviją maliausi „Harley-Davidson“. Į pirmąją kelionę A. Poškos pėdomis aplink Baltijos jūrą keliavau modifikuotu „MT-10“ motociklu su lopšeliu, kelionei į Kaukazą, kad būtų kuo arčiau istorinės tiesos, susirinkau jau minėtą „Iž Planeta“, nes A. Poška po Kaukazą keliavo būtent „Iž‘o“ lopšyje.
Kelionė aplink Baltiją, kelionė į Kaukazą. Beliko kelionė į Indiją?
Jei tik atsiras rėmėjai, pasirūpinsiantis kelionės kuru ir kitomis išlaidomis, mielai keliausiu ir į Indiją. „Royla Endfild“ motociklą turiu, tereikės jį tinkamai paruošti ir į kelią.
Jei teisingai atsimenu, tokia kelionė truks apie porą mėnesių. Kaip į tai žiūri šeima?
Žmona kartais pykteli, kad per mažai laiko praleidžiu su šeima. Kol nebuvo vaikų, visur motociklu keliaudavome kartu. Atsiradus vaikams kartais keliaujame dviem transporto priemonėmis – aš motociklu, jie – automobiliu. Tačiau ne visur tokia schema tinka, o aš negaliu gyventi be motociklo. Priklausomybė turbūt. . Visgi džiaugiuosi, kad ji mane supranta ir palaiko. Galbūt vaikams paaugus, galėsime visi keliauti dviem motociklais.
Tikiesi, kad vaikai seks tavo pėdomis?
Tikiuosi, bet neversiu. Jeigu susidomės motociklais, mielai pasidalinsiu visomis turimomis žiniomis, jeigu pasirinks kitą kelią… teks su tuo susitaikyti. Gyvenimas jų ir už juos aš nenugyvensiu. Kiekvienas tėvas nori, kad bent sūnūs sektų jo pėdomis, tačiau klaidą daro tie, kurie verčia vaikus tai daryti. Galima bandyti sudominti, bet jokiu būdų negalima versti, nes tada, paprastai, rezultatas būna priešingas. Nenoriu sūnui tapti priešu, geriau būsiu draugu.
Linkiu, kad taip ir būtų ir po metų 10 galėčiau pakalbinti kartu motociklais kokį tolimą ir įdomų kraštą aplankiusius tėvą ir sūnų. Juolab, kad tokių pavyzdžių Lietuvos motociklizmo istorijoje – vienas kitas. Ir dėkui už pokalbį.