Panašu, kad „Megane“ galima laikyti vienu sėkmingiausių „Renault“ modelių, nes rinkoje vis pasirodo tiek nauji, tiek ir atnaujinti „Renault Megane“. Kurti kažką radikaliai naujo – pavojinga ir ne prancūzų stilius, tačiau pakeitę tam tikras automobilio detales ir įmontavę naujus žibintus „Renault“ inžinieriai rinkai pateikė pasikeitusį, stilingą ir modernų automobilį.
Ankstesnio modelio bruožų, įsižiūrėjus įdėmiau, galima rasti, tačiau, kaip ir anksčiau, viskas dailiai dera tarpusavyje – grakščias automobilio kėbulo linijas įrėmina ir pabrėžia modernūs žibintai. Minčių apie šeimyninį automobilį sukelia ne tik didelė bagažinė, bet ir ant stogo esantys „ragai“. Praktiška prancūzų elegancija.
Permainų sulaukė ir automobilio vidus, bet jos nėra labai radikalios – „Megane“ gavo visą naują įrangą, paskutiniu metu montuojama į visus naujus „Renault“ automobilius. Tai ir lietuviškai „prabilus“ firminė „Renault“ „R-Link“ sistema, „Bose“ audio sistema, balso komandos, ir net lietuviškai kalbanti navigacija.
Tiesa, reikia pasakyti, kad bandytas modelis buvo beveik aukščiausios sąrangos. Iš visų galimų privalumų jis neturėjo tik stiklinio panoraminio stogo.
Vienas mažas pastebėjimas – jei kituose modeliuose navigacijos komandos užgoždavo muziką, tai čia ramus vyriškas balsas, standartinėje situacijoje, klausantis radijo buvo vos girdimas. „Navigatoriaus“ garsumą teko reguliuoti atskirai. Ar tokia funkcija tikrai reikalinga?
Vairuotojo vieta – patogi, ir joje nesunkiai įsikurs bet kokio sudėjimo žmogus. O štai gale prancūzai vietos kiek pagailėjo – jeigu vairuotojo vietoje sėdi aukštesnis ar stambesnis asmuo, už jo vietos bus labai ribotai. Sėdint gale, dėl automobilio konstrukcijos, stogas taip pat „grėsmingai“ artėja prie galvos ir patogiai gali jaustis nebent vaikiškoje kėdutėje sėdintis mažylis. Arba, alternatyva – tiek prie vairo, tiek į priekinio keleivio sėdynes sodinti vidutinio ar net smulkaus sudėjimo žmones.
Prietaisų skydelis – informatyvus, apšvietimas – malonus, minkštas ir švelnus apdailos plastikas, dailiai ir maloniai aptaisytos sėdynės. Kokybiška, patogu, beveik pritaikyta „ilgam vairuotojo darbui“. Beveik, nes centrinis ranktūris – daiktadėžė, kiek per trumpas ir su neslankiojančiu viršumi, tad patogiai pasidėjus ranką tenka paleisti vairą.
Po pertraukos teko pratintis ir prie firminės prancūzų garso valdymo sistemos, sumontuotus po vairu. Vizualiai mygtuku ir rankenėlių nesimato, tad keisti stotis ar didinti/mažinti garsą teko apgraibomis, sistemos veikimą aiškinantis klaidų ir bandymų metodu.
Gerokai paprasčiau buvo tvarkytis su aiškiai matomu media centro valdymu, esančiu šalia pavarų perjungimo svirties. Mygtukai dideli, aiškūs, patogūs, bet centrinė valdymo „vairalazdė“ galėtų būti kiek didesnė – tiek pirštinėta ranka, tiek sušalusiais pirštais ją valdyti buvo nepatogu.
Maloniai nuteikė bandytame modelyje buvęs elektroninis stovėjimo stabdis – patogus įrenginys, ypač kai tenka judėti į kalną.
Atskira tema – „Megane“ bagažinė. Ji ne tik erdvi, bet be jokių slenksčių, tad norint nesunkiai galima pakrauti ir iškrauti net didesnius krovinius. Bagažinės tūrį, standartiškai, galima padidinti sulanksčius sėdynes. Tokiu atveju šaldytuvo ar skalbimo mašinos pervežimui nebereikės samdytis atskiro transporto. Patogu.
Ilgą laiką „Renault“ siūlė bene geriausią rinkoje beraktę automobilio užrakinimo/atrakinimo sistemą. Deja, ji suprastėjo – jeigu nueinant automobilis užsirakina pats, tai priėjus jau tenka spausti mažą ir nelabai patogų guminį, rankenėlėje sumontuotą mygtuką. Keistokas sprendimas, bet yra kaip yra.
Bandytas automobilis turėjo dyzelinį 1,6 l 130 AG variklį ir mechaninę 6 pavarų PD. Paskutiniais metais „Renault“ varikliai, tiek benzininiai, tiek ir dyzeliniai, džiugina. Kuro sąnaudomis, dinamika, tyliu darbu. „Megane“ variklis netapo išimtimi – jis smagiai varė į priekį automobilį ir leido patogiai jaustis intensyviame miesto transporto sraute. Užmiestyje važiavimas suteikė dar daugiau malonumo.
Efektyviai išnaudoti variklio galią ir tuo pat metu taupyti kurą padeda borto kompiuteris, patariantis įjungti aukštesnę arba žemesnę pavarą. Patariantis, bet nesikišantis į vairuotojo veiksmus, nes, kaip sakė vienas efektyvaus vairavimo instruktorius – ne visada reikia paisyti kompiuterio nurodymų.
Pavaros, kaip ir kituose bandytuose „Renault“ modeliuose, persijungia tiksliai, bet galėtų būti kiek trumpesnės.
Pastovaus greičio palaikymo sistema – jau įprastas naujiems automobiliams dalykas, tačiau dažna šios sistemos problema – atminties nebuvimas. Tai yra, nuspaudus stabdžius, norimą greitį tenka nustatinėti iš naujo. Panašu, kad „Renault“ šią problemą pavyko išspręsti ir dabar sistema „įsimena“ nurodytą greitį ir bet kurią akimirką gali prie jo grįžti.
Kadangi už lango – žiema, ir leistinas greitis magistraliniuose keliuose sumažintas iki 110 km/val., jo ir reiktų laikytis, nors „Megane“ gali gerokai daugiau negu yra leidžiama…
Tai nėra trūkumas, bet galėtų automobilis būti kiek tylesnis – kelionės metu, važiuojant apie 100 km/val. greičiu, puikiai girdėjosi ne tik kelias, bet ir aerodinaminiai garsai.
Pagyrų vertas vairo elektroninis stiprintuvas. Jeigu manevruojant parkavimosi aikštelėje ar daugiabučio kieme jį galima sukioti viena ranka, tai didėjant greičiui vairas tampa juntamai sunkesnis.
Pradžiugino ir dyzelinio variklio ekonomiškumas. Žadėtų 4,7 l/100 km pasiekti nepavyko. Po kelių dienų kelionės borto kompiuteris rodė… 4,8 l/100 km kelio. Geras rezultatas, nes važiuota buvo ne tik užmiesčio keliais, bet ir transportu perpildytomis miestų gatvėmis. Taigi, sakant paprasčiau, su pilnu baku, stengiantis važiuoti taupiai, galima du kartus nuvažiuoti prie jūros ir grįžti. Tik nesupratau, kodėl ekonometras prastai įvertino pavarų perjunginėjimą, nes užmiestyje, magistraliniuose keliuose, pavarų perjungimo svirties beveik neliečiau.
Po trijų, prie atsinaujinusio „Megane“ vairo praleistų dienų supratau, kad mielai tokį automobilį vairuočiau kiekvieną dieną. Jis modernus, tačiau ne iššaukiantis. Patogus, nors kai kurias smulkmenas būtų galima patobulinti. Gal kiek triukšmingas, tačiau ekonomiškas, „kalbantis“ lietuviškai ir turi beveik visas būtinas funkcijas. Beveik, nes šaltą paskutinės lapkričio dienos rytą aš tyliai pasvajojau apie šildomą vairą…Deja, tokio varianto gamintojai nenumatė. Aišku, trūkumu šito negalima vadinti, o ir be šildomo vairo, atsinaujinęs „Megane“, įvertinus jo turimus privalumus ir patrauklią kainą, taps rimtu C segmento žaidėju.
Už galimybę išbandyti „Renault Megane“ dėkui „Sostenai“
Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus
