Antroji trijų dienų iššūkio diena išaušo, Karolio Mieliausko planuose šią dieną pakilti į aukščiausią Ukrainos viršūnė Goverla, siekianti 2061 metrą. Nors kilometrais kasdien įveikiamas atstumas ir neatrodo didelis, kopimas keturračiu į kalno viršūnę yra lėtas procesas, tad dieną tenka pradėti anksti ir pageidautina kupinam jėgų.

Karolis pasakoja, kad labai mėgsta maudytis šaltame vandenyje. Tokio šanso nepraleido pirmąją iššūkio dieną, kai su vietinių pagalba rado kalnų ežerą, esantį daugiau nei pusantro kilometro aukštyje. Nors kelias iki ežero buvo sudėtingas, Karolis neišdavė savo pomėgių ir ryžosi pasukti link jo – jo pasirinktas keturratis „CFMOTO CFORCE 1000 OVERLAND“ šios kelionės metu turi atlaikyti negailestingus išbandymus. Panašia proga keliautojas pasinaudojo ir antrosios dienos ryte – kalnų upelis, tekantis šalia viešbučio, yra kaip tik tai, ko reikia Karoliui prieš sudėtingą kelionės dieną.

„Mano įprasta praktika, kurią nuolat ir kitiems rekomenduoju, yra buvimas šaltame vandenyje. Praktikavimas buvimo šaltame vandenyje man nėra nei kiek susijęs su grūdinimusi, bet savaime aišku, kad tokia nauda taip pat yra. Tačiau ta tyluma, į kurią galiu panirti kelioms minutėms būdamas vandenyje, yra didelė dovana gyvenime jeigu tai praktikuoji“, – savo patirtimi ir išgyvenimais dalinasi patyręs keliautojas.

Po šio ritualo Karolis pajudėjo link aukščiausio kalno. Bendro naudojimo keliai Ukrainoje nėra patys geriausi, tačiau kasmet čia atsiranda vis daugiau naujo asfalto. Iš Vakarų atvažiavę turistai tikrai gali nustebti pamatę pačios įvairiausios technikos, kuri dar važinėja šiais keliais. K. Mieliauskas pasakoja, kad stebina vietinių požiūris į saugumą ir net į turistus – vykdomi įvairūs turai su visureigiais, bet pastarieji dažnai būna be stogo, o juose sulipęs gerokai per didelis kiekis žmonių. Negana to, visiems fotografuojant ar filmuojant persisvėrus per džipų kraštus, vairuotojai taip pat nepasižymi saugiu elgesiu keliuose.

Netikėtas planas B

Pravažiavus apie dvidešimt kilometrų nuo nakvynės vietos gražiu vingiuotu keliu, Karolis privažiavo prie Goverlos kalno esančią kelio užtvarą. Čia reikia susimokėti mokestį už galimybę važiuoti toliau, o iš karto už šio užtvaro, pasak keliautojo, prasideda tai, ką labiau galima vadinti bekele. Daugelis vietinių šį ruožą akivaizdžiai nuvertina, mat po kilometro ar pusantro stovėjo ne viena automobilis su avariniu signalu, o jo keleiviai sprendė ką daryti toliau – eiti pėsčiomis ar rizikuoti ir važiuoti toliau.

„Kylu į kalną pakankamai stačiai ir privažiuoju papildomą patikros postą ir stovyklavietę, kurioje apsauginis labai aiškiai pasakė, kad važiuoti toliau į Goverlą galimybės nėra – draudžiama vykti bet kokiu transportu. Ši viršūnė čia išskirtinai saugoma ir yra paskelbta nacionaliniu parku, o į ją patekti galima tik pėsčiomis. Stovėdamas šiame punkte matau viršūnę ir galiu ja pasigrožėti, ji sąlyginai ranka pasiekiama, bet užvažiuoti ten, deja, neteks. Tiesą sakant net nudžiugau, kad ukrainiečiai pradėjo saugoti ją ir manau, kad po kelių metų tokios pačios taisyklės įsigalios ir kitose viršūnėse. Kaip ne kaip – tai yra gyva gamta ir ją reikia saugoti“, – apie netikėtumą kelionėje užsiminė Karolis.

Ilgai negalvojęs apie sujauktus planus Karolis pasileido ieškoti kitos viršūnės, esančios šalia. Tam jis net neišsitraukė žemėlapio ir važiavo, kaip pats sako, „iš pojūčio“, siekdamas atrasti aukščiausią, ką gali. Kelionėje oras itin permainingas, bet tai nesutrukdė grožėtis nuostabiais vaizdais, krioklio ošimu ir vasarišku šurmuliu. Judėjimo daug ir Karolis pasakoja, kad žmonės, dėl pasaulinės pandemijos negalėdami daug kur išskristi, aktyviai keliauja po savo kraštą.

Bevardis kalnas

„Man pavyksta rasti ir įvažiuoti į vieną gražią viršūnę jau visai pavakaryje. Nustembu ir tuo pačiu nenustembu, nes esu Ukrainoje – viršūnės pavadinimo tiesiog nėra. Leisdamasis klausiau net vietinių žmonių ir niekas nieko nežino. Turbūt tai ir yra tiesiog bevardė viršūnė, siekianti apie 1700m aukštį.

Dar kartą įsitikinu, kad kad ir kiek skirtingų keliukų čia yra, ne visais įmanoma pravažiuoti. Ne visi keliai praminti, bet džiaugiuosi, kad man pavyko pasiekti šią viršukalnę. Kopimas nebuvo lengvas, bet vaizdai ir malonumas gerėtis, važiuoti stačiomis įkalnėmis yra viską atperkantis. O vietinių gyventojų trobelėje pagamintas paprastas maistas iš svetimų, bet malonių žmonių yra tikras gėris“, – apie kopimą į nežinomą kalną keturračiu kalbėjo keliautojas.

Karolis pasakoja, kad didžiulio džiaugsmo jam teikia šis pakankamai ekstremalus ir toli gražu ne kasdieniškas iššūkis. Kilti mišku ar leistis itin stačiomis įkalnėmis žinant, kad aplink greičiausiai nepavyks sutikti jokių kitų žmonių, yra tikrai jaudinanti patirtis. Vyras neslepia, kad teisingos technikos pasirinkimas šiai kelionei jam leidžia jaustis gerokai užtikrinčiau. Važiuojant „CFMOTO CFORCE 1000 OVERLAND“ keturračiu Karoliui dar neteko rimčiau užstrigti nei karto, o situacijų kelionėje pasitaiko tikrai ekstremalių. Vyras stebisi, kad tokį pravažumą bei galimybes keturratis turi be jokių patobulinimų – toks, koks išriedėjo pro gamyklos vartus.

„Įdomu, kad tiesiai iš parduotuvės šis daiktas jau yra pritaikytas tokiai kelionei. Privažiavus sudėtingesnę vietą kiekvieną kartą nustembu, kad kai atrodo, jog dviejų varančiųjų ratų per mažai, įjungiu keturis ir klausimų nebėra. Įstrigus rimčiau blokiruotė ir palėtinta pavara sprendžia klausimus iš esmės. Gali skambėti kaip reklama, bet tai yra nuoširdūs mano įspūdžiai“, – apie savo kelionės partnerį „CFMOTO“ kalbėjo keliautojas.

Rytoj laukia trečioji kelionės diena ir Karolis tikisi, kad pavyks įveikti dar vieną viršūnę taip įvykdant savo optimistinį kelionės scenarijų. Nors fizinis nuovargis kaupiasi, sielą ir širdį gaivinantys vaizdai atperka visą išlietą prakaitą ir apie sustojimą nekyla net minčių.